Taip pat svarbu tinkamai ir laiku sureguliuoti bendrovių akcininkų tarpusavio santykius ir užbėgti už akių galimiems jų požiūrių išsiskyrimams, kurie gali virsti akcininkų ginčais.
Akcininkų ginčai, ypač teisminiai, yra kraštutinė nesutarimų sprendimo priemonė. Kreditorių ir investuotojų požiūriu, verslai, kuriuos drasko dalyvių rietenos, tampa beverčiais – jų vertė tampa lygi nuliui, o kai kuriais atvejais, ir minusinė.
Perspektyvias ir pelningai veikiančias įmones neretai sužlugdo ne verslo nesėkmės, klaidingi verslo sprendimai ar tinkamų ir savalaikių sprendimų nebuvimas, o akcininkų nesutarimai. Kodėl?
Akcininkų ginčai daro verslą nenuspėjamą bei sumenkina jo galimybę vykdyti finansinius ir kitokius įsipareigojimus. Į ginčo sprendimą, o ne į verslą, nukreipiama visa bendrovės akcininkų energija ir kūrybinis potencialas.
Iškilęs į viešumą, ginčas kenkia bendrovės reputacijai ir mažina klientų pasitikėjimą bei kelia nesaugumo jausmą bendrovės darbuotojams.
Akcininkų ginčų priežastys yra įvairios – skirtingas bendrovės veiklos strategijos ir (ar) taktikos suvokimas (vieniems akcininkams artimesnė agresyvi, ambicinga, tačiau ne visais atvejais pagrįsta bendrovės plėtra, tuo tarpu kiti renkasi laipsnišką, konservatyvų ar tolydų bendrovės veiklos auginimą), taip pat akcininkų suvokimas nebūtinai visada teisingas ir adekvatus – apie jų neproporcingai pasiskirsčiusius laiko arba piniginius įnašus į bendrovę.
Nesutarimų kyla ir dėl dividendų mokėjimo tvarkos ir dydžio – kurią pelno dalį reinvestuoti, o kurią skirti dividendų išmokėjimui dėl atlyginimų bendrovėje dirbantiems akcininkams –, interesų konfliktų, mažumos akcininkų interesų nesutapimo su didžiaisiais akcininkais ir jų asmeninių nesutarimų.
Akcininkų ginčų prevencija
Atriboti bendrovės akcininkų ginčų nuo jos strateginės ir kasdieninės veiklos praktiškai neįmanoma, todėl bendrovės akcininkams patartina, prieš iškasant karo kirvį, vadovautis taisykle „septynis kartus pamatuok, o tik po to kirpk“.
Ginčų sprendimą teisminėmis priemonėmis reikėtų traktuoti kaip kraštutinę priemonę (lot. – ultima ratio), kurią pasitelkti būtų galima tik tuo atveju, kai būtų išnaudotos visos kitos taikaus susitarimo priemonės.
Akcininkų ginčų prevencinės priemonės gali būti labai paprastos, bet jų svarbu imtis laiku. Vienas iš būdų užkirsti kelią akcininkų ginčų kilimui, dar bendrovės steigimo metu, yra tinkamos akcininkų struktūros sudėliojimas.
Sudėtingiausia bei daugiausia problemų kelianti yra tokia akcininkų struktūra, kai du asmenys (ar asmenų grupės) visas bendrovės akcijų suteikiamas balsavimo teises yra pasidalinę lygiomis dalimis. Esant tokiai akcininkų struktūrai ir kilus nesutarimams, akcininkai paprastai visais svarbiais bendrovės veiklai klausimais pradeda balsuoti skirtingai.
Pagal Lietuvos įstatymus, sprendimai laikomi priimtais tuomet, kai už juos balsuoja dauguma bendrovės akcininkų. Neturint įstatymų reikalaujamos daugumos, neretai susiklosto situacija, kai sprendimai bendrovėje faktiškai nebepriimami. Vienam akcininkui balsuojant už tam tikrą sprendimą, o kitam akcininkui balsuojant prieš, sprendimas laikomas nepriimtu. Įmonės valdyme susiklosto patinė situacija (angl. – deadlock situation).
Jei bendrovės steigimo ar pradiniame verslo vystymo etape neįmanoma susitarti dėl tinkamos bendrovės akcininkų struktūros ir akcijų paskirstymo, patartina, jei įmanoma, susitarti dėl to, kad vienam akcininkui ar akcininkų grupei, išsaugant tas pačias akcijų nuosavybės teises bei teises į dividendus, būtų suteikta daugiau balsavimo teisių.
Veiksminga priemonė užkirsti kelią galimiems akcininkų ginčams yra akcininkų sutartis, reglamentuojanti reikšmingiausius klausimus, susijusius su bendrovės valdymu – akcininkų susitarimus dėl balsavimo esminiais klausimais, bendrovės valdymo organų struktūros bei jų kompetencijos apimties ir ribų.
Apie sutartį patartina pagalvoti dar bendrovės steigimo etapu arba, blogiausiu atveju, išryškėjus bet kokioms prielaidoms kilti akcininkų tarpusavio nesutarimams.
Akcininkų sutartys ne tik padeda įtvirtinti verslo vystymo sąlygas, akcininkų žodžiu sutartas įmonės steigimo etape, bet ir padeda veiksmingai apsaugoti visų bendrovės akcininkų interesus. Gerai parengta ir išsami akcininkų sutartis gali iki minimumo sumažinti akcininkų ginčų galimybę ir tokiu būdu apsaugoti įmonę nuo galimo žlugimo.
Akcininkų sutartyje akcininkams siūloma susitarti dėl tokių svarbių aspektų kaip įmonės finansavimo klausimai, dividendų, vadovo atlyginimo ir darbo užmokesčių dydžiai ir nustatymo tvarka, akcininkų atsakomybė už skirtingas verslo sritis, bendrovės pagrindiniai veiklos tikslai ir jų siekimo strategija, turėtų būti aptariami bendrovės valdymo organų įgaliojimai konkretiems veiksmams ir t.t.
Svarbu akcininkų sutartyje tinkamai reglamentuoti ir galimas problemines situacijas, pavyzdžiui, kokie sprendimai ir kokia tvarka bus priimami, jei bendrovei reikės gauti papildomą finansavimą, sudaryti didelės vertės sutartis arba įdarbinti didelį skaičių gerai apmokamų naujų darbuotojų. Galiausiai, akcininkų sutartyje būtina aptarti ir akcininko pasitraukimo iš bendrovės atvejus – už kokią kainą bus išperkamos pasitraukiančio partnerio akcijos, kas tą kainą nustatys ir pan.
Patinių situacijų sprendimo priemonės
Ne visus ginčus, susijusius su bendrovės plėtra ir valdymu, įmanoma išspręsti taikiu būdu. Išmintis, kad bloga taika yra geriau nei geras karas, neretai pamirštama. Teisminėje praktikoje akcininkų ginčai sprendžiami taikant skirtingus būdus ir priemones. Tai gali būti ir juridinio asmens veiklos tyrimas, ir priverstinis akcijų pardavimas, turto administratoriaus skyrimas. Patinėse situacijose akcininkai, turintys vienodą akcijų (balsų) skaičių, krizines situacijas gali spręsti naudodami skirtingas priemones. Tradiciškai išskiriamos šios:
„Rusiška ruletė“ – tai gana drakoniškas patinės situacijos sprendimas, kai viena iš šalių pateikia pranešimą kitai šaliai, kuriame nurodo finansinę sumą, kuria vertina savo interesą versle. Šalis, kurį gauna šį pasiūlymą, turi teisę arba parduoti, arba pirkti savo akcijų dalį pasiūlyme pateiktomis sąlygomis.
„Teksaso dvikova“ – patinės situacijos sprendimo būdas, kai kiekviena šalis arbitrui turi atsiųsti kitai šaliai skirtą užantspauduotą finansinį pasiūlymą. Laimi tas pasiūlymas, kuriame yra nurodyta aukščiausia kaina. Jį pateikęs asmuo privalo nupirkti kito akcininko akcijas, o mažesnės vertės pasiūlymą pateikęs akcininkas privalo savo akcijas parduoti.
„Olandiškas aukcionas“ yra tam tikra „Teksaso dvikovos“ atmaina (taip pat šiek tiek skiriasi nuo tradicinio olandiško aukciono), kai ginčo šalys (akcininkai) siunčia savo antspauduotus pasiūlymus, kuriuose turi nurodyti minimalią kainą, už kurią jie sutiktų parduoti jiems priklausančias akcijų dalis. Laimi tas, kuris pateikia didžiausią pasiūlytą minimalią kainą. Laimėtojas šiuo atveju turi nupirkti pralaimėjusios pusės akcijas už tą kainą, kurią jis nurodė savo pasiūlyme.
„Daugelio variantų procedūra“ – švelnesnis variantas, kai šalys nenori įsipareigoti taikyti dramatiškesnes išsiskyrimo procedūras. Tuo atveju šalys turi sutarti dėl vieno iš pasiūlytų variantų pasirinkimo. Įgyvendinant šį variantą paprastai reikia pasitelkti trečiąjį asmenį (arbitrą), kuris privaloma tvarka turi nustatyti, kurį iš pasiūlytų variantų abi šalys turi pasirinkti.
„Atvėsinimas/meditacija“ – ši procedūra, griežtai vertinant, nėra skirta akcininkų išsiskyrimui. Paprastai ji numato nuostatas, kad šalys naudosis tarpininko paslaugomis tol, kol nesuras joms abiems priimtino sprendimo. Tuo atveju, jei bendrovės akcininkams nepavyksta išspręsti nesutarimų taikant meditaciją, bendrovė paprastai yra likviduojama.
„Sulaikymo požiūris“ – akcininkų ginčų, sukėlusių bendrovės patinę situaciją, sprendimo sutartinės nuostatos numato drausminantį poveikį akcininkui, kuris savo veiksmais ar neveikimu sukuria patinę situaciją.
Sutartinės nuostatos tokiais atvejais numato bendrovės akcijų dalies sąžiningos rinkos kainos nustatymo procedūrą. Paprastai akcijų dalies vertę nustato ekspertas ar auditorius, kai kuriais atvejais, abu kartu konsultuodamiesi.
Atlikus verslo vertinimą, šalis, kuri pateikė pranešimą dėl patinės situacijos sprendimo, turi arba nupirkti kitos šalies akcijas už 125% sąžiningos kainos, arba parduoti savo akcijų dalį už 75% sąžiningos kainos. Šių nuostatų trūkumas yra tas, kad patinės situacijos retai kada išsprendžiamos greitai ir veiksmingai.