Kinijos įmonė B galės teigia, kad ji neatsako prieš Lietuvos įmonę A, nes įvyko sutartyje aprašytos nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybės – dėl viruso vyriausybė įvedė apribojimus veiklai. Tai buvo teisėtas vyriausybės veiksmas, tačiau įtakotas tam tikrų aplinkybių, kurių niekas negalėjo numatyti. Sutartis tarp įmonės A ir įmonės B buvo sudaryta, tarkime, 2019 kovo mėnesį, kai šalys tikrai negalėjo numatyti apie galimą viruso protrūkį ir jo poveikį tarpusavio santykiams.
Tačiau Lietuvos įmonė A nebegali pagaminti produkcijos ir savo ruožtu nebegali tiekti jos savo pirkėjams į Vokietiją ir Prancūziją. Lietuvos įmonė A gali manyti, jog ir ji automatiškai išvengs atsakomybės, tačiau Lietuvos civiliniame kodekse (CK) nustatyta, jog force majeure bus laikomos tik tokios aplinkybės, kai rinkoje nėra reikalingų prievolei vykdyti prekių arba skolininko kontrahentai pažeidžia savo prievoles.
Vadinasi, Lietuvos įmonė A arba turi turėti tam tikrą saugiklį pačioje sutartyje, numatantį, jog tiekimo užstrigimas dėl force majeure aplinkybių Kinijoje analogiškai turi būti laikomas force majeure aplinkybe ir sutartiniuose santykiuose su įmone C, arba turėti planą B iš kur atitinkamas prekes įsigyti jeigu Kinijos tiekėjas „užlūžtų“.
Tai tik vienas pavyzdys, kaip koronaviruso protrūkis gali paveikti verslo santykius. Neabejotina, jog koronavirusas turės didelę neigiamą įtaką pasaulinei ekonomikai, o kartu ir Lietuvos įmonių įsipareigojimų vykdymui. Tai turėtų priversti tiek įmones, tiek teisininkus atidžiau derinti force majeure nuostatas ir galvoti apie planus B. Reikia įvertinti verslo grandinę, kurioje įmonė veikia: net ir iš pažiūros nesusijusioje grandinės jungtyje įvykusi tikra force majeure aplinkybė, gali sutrikdyti veiklą, o atsakomybė prieš kitus verslo grandinės partnerius išliks.
Daugelyje sutarčių force majeure nuostata yra ignoruojama, lieka savotiška „našlaite“. Ją šalys įrašo, dėl to kad reikia, labai net negalvodamos. Dažnai net ir patys teisininkai, susifokusavę į sudėtingas sutarčių struktūras bei šalių santykių schemas, į force majeure beveik nesigilina ir surašo ją automatiškai.
Dabar pats laikas rimčiau prisiminti, kas yra force majeure. Tai teisės principas, reiškiantis, kad negalima reikalauti to kas yra neįmanoma. Sutartiniuose santykiuose šis principas suponuoja šalies atleidimą nuo atsakomybės, jeigu atsitinka išskirtinės ir nei vienos iš šalių nekontroliuojamos sąlygos (žemės drebėjimas, potvynis, avariją, karas, perversmas).
Šis principas taikomas tiek atskirų šalių civilinėje, tiek viešojoje tarptautinėje teisėje. Lietuvos CK numato, kad „šalis atleidžiama nuo atsakomybės už sutarties neįvykdymą, jeigu ji įrodo, kad sutartis neįvykdyta dėl aplinkybių, kurių 1) ji negalėjo kontroliuoti bei protingai numatyti sutarties sudarymo metu, ir 2) negalėjo užkirsti kelio šių aplinkybių ar jų pasekmių atsiradimui.
Tačiau, force majeure nelaikoma tai, kad rinkoje nėra įsipareigojimams vykdyti reikalingų prekių, sutarties šalis neturi reikiamų finansinių išteklių arba kita šalis pažeidžia savo prievoles.
Jeigu aplinkybė, dėl kurios neįmanoma sutarties įvykdyti, laikina, tai šalis atleidžiama nuo atsakomybės tik tokiam laikotarpiui, kuris yra protingas atsižvelgiant į tos aplinkybės įtaką sutarties įvykdymui.
Be CK nuostatų yra ir kitas aktualus teisės aktas – Vyriausybės nutarimas priimtas dar 1996 m. liepos 15 d. „Dėl atleidimo nuo atsakomybės, esant nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybėms taisyklių patvirtinimo“. Jame konkrečiai išvardintos aplinkybės, kurios pripažįstamos kaip nenugalima jėga Lietuvoje.
Tai „(i) karas (paskelbtas ar nepaskelbtas), pilietinis karas, maištai ir revoliucijos, piratavimas, sabotažas; (ii) stichinės nelaimės: smarkios audros, ciklonai, žemės drebėjimai, jūrų ar upių potvyniai, žaibai; (iii) sprogimai, gaisrai, mašinų, gamybinių pastatų ir kurių nors (arba visų) vidaus komunikacijų sunaikinimas; (iv) boikotai, streikai, lokautai, nespartus darbas kaip streiko forma, gamybinių ar administracinių pastatų užėmimas bei darbo sustabdymas šalies, prašančios atleisti nuo įsipareigojimų, įmonėje (v) teisėti ar neteisėti valstybės valdymo institucijų veiksmai, o taip pat (vi) kitos nenugalimos jėgos.
Taigi, pagal Lietuvos teisę, kol dėl ekstremalios padėties nėra įvesta kokių nors apribojimų konkrečioms verslo sritims, koronaviruso aplinkybe kaip force majeure nuostata nebus galima remtis.
Kai verslo santykiai ir sutartys yra tarptautiniai, reikia atkreipti dėmesį į tris aspektus:
• Koks konkretus įvykis atsitiko? Konkrečiai kalbant apie koronavirusą įvykiu gali būti tiek pats viruso paplitimas, tiek kitos, su juo susijusios, aplinkybės. Pavyzdžiui, vyriausybių veiksmai, kuriais yra siekiama stabdyti epidemiją, tuo pačiu gali negatyviai įtakoti verslą.
• Kitas aspektas ar šis įvykis patenka į įstatyminį ar sutartinį apibrėžimą. Priklausomai nuo to kaip yra apibrėžtos force majeure aplinkybės ir atsižvelgiant į sutarčiai taikytiną teisę reikia įsivertinti ar tikrai aukščiau paminėti įvykiai (t. y. pats virusas ar su virusu susiję trečių šalių taikytini apribojimai) patenka į įstatymo ar sutarties apibrėžtų įvykių kategoriją.
• Ar tikrai įvykiai negalėjo būti kontroliuojami šalių ir/ar tikrai šie įvykiai turėjo esminį tokį poveikį.
Kadangi virusas visų pirma siejamas su Kinija reikia pažymėti, kad Kinijos vyriausybinė organizacija, Tarptautinės prekybos skatinimo taryba (China Council for The Promotion of International Trade) paskelbė, jog išduos Kinijoje veikiantiems subjektams sertifikatus, patvirtinančius tam tikras galimas force majeure aplinkybes. Tačiau tokie sertifikatai, pažymos (beje ir Lietuvoje pramonės ir prekybos rūmai gali išduoti tokias pažymas) tik patvirtina, kad tam tikra aplinkybė buvo. Ar ji pagal atitinkamus sutartinius santykius laikytina force majeure, lieka vertinamasis klausimas.
Ką turi daryti šalis, jeigu ji mano, jog force majeure aplinkybės įvyko? Visų pirma, turi pranešti kitai šaliai. CK nustato, kad apie force majeure aplinkybes turi būti pranešta per protingą laiko tarpą. Sutartyse gali būti numatytas konkretus laikas, bet be abejo šalis, kuri, mano, jog force majeure aplinkybė yra įvykusi, turi reaguoti nedelsiant.
Čia dar iškyla kitas sutarties aspektas – kaip informuoti apie įvykį. Šalys, sudarydamos sutartis, labai dažnai pro pirštus pažiūri į tai kaip turi būti vykdomi pranešimai. Todėl jeigu sutartyje atskirai nėra numatyta kaip turi būti pranešta, tai reikėtų padaryti tiek elektroniniu paštu tam asmeniui, su kuriuo yra komunikuojama sutarties vykdymo metu, tiek registruotu laišku informuojant bendrovės vadovą. Trumpai tariant, jeigu nėra aiškiai apibrėžta, pranešti reikia visais įmanomais būdais ir visais kanalais.
Apibendrinant, štai trijų punktų veiksmų planas tiems, kuriems dėl koronaviruso iškilo sunkumų vykdant sutartinius įsipareigojimus:
• Visais kanalais perspėkite kitą šalį apie iškilusias kliūtis
• Patikrinkite, ar iškilusios kliūtys patenka į jūsų sutartyje numatytą force majeure apibrėžimą
• Jei negalite remtis force majeure nuostatomis pagal sutartį, kreipkitės į verslo asociacijas dėl pažymos išdavimo arba ieškokite alternatyvių būdų įsipareigojimams įvykdyti.
Svarbiausia atsiminti, kad force majeure aplinkybės niekada nebus pripažįstamos automatiškai. Koronavirusas, kaip ir įstatymų nežinojimas, nuo atsakomybės neatleidžia.