Pirmiausia, reikia suprasti, kad obligacijos yra tiesiog įmonės ar vyriausybės skolos vertybinis popierius. T. y. dokumentas, kuris obligacijos turėtojui suteikia teisę pasibaigus obligacijos laikotarpiui kreiptis į subjektą, išleidusį obligacijas. Obligacijas išleidęs subjektas privalo grąžinti investuotus pinigus. Kitaip tariant, obligacijų turėtoją ir jas išleidusį subjektą sieja elementarus paskolos santykis.
Šiandien matome tendenciją, kad platinamos obligacijos pasižymi itin aukštu pajamingumu ir pakankamai trumpa trukme. Pastaruoju metu rinkoje siūlomos obligacijos, kurių pajamingumas sudaro net 15 proc. Iš esmės, skolinimasis tokia kaina reiškia, kad dėl vienų ar kitų priežasčių tradiciniai finansavimo būdai, kaip kad finansų įstaigų ar investicinių fondų teikiamos paskolos, nėra pasiekiami. To priežastys gali būti įvairios, bet faktas lieka faktu, kad turbūt nė vienas subjektas nesiskolins už 15 proc., kai bankai teikia paskolas su vidutinėmis 8–10 proc. dydžio palūkanomis.
Taip pat, apžvelgiant dabartinę obligacijų tendenciją, matyti, kad platinamos obligacijos dažniausiai nėra užtikrinamos įkeičiamu nekilnojamuoju turtu, o kaip garantas yra siūlomas obligacijas išleidusios įmonės akcijų įkeitimas. Sprendžiant, ar toks užtikrinimas sukuria realią apsaugą, reiktų sakyti – turbūt ne. Kadangi, jei įkeičiamos akcijos, tai tikėtina, kad emitentas neturi įkeistinto turto arba tas turtas jau yra įkeistas. Tai reiškia, kad, jeigu vis dėlto įvyksta blogiausias scenarijus ir subjektas nebegali išpirkti obligacijų, obligacijų savininkų reikalavimai būtų tenkinami tik po to, kai būtų patenkinti hipotekos kreditoriaus reikalavimai, ir tik tada, jeigu kažkas liktų, tektų obligacijų savininkams. Todėl turbūt labai nesuklysiu teigdamas, kad tokios obligacijos savo esme yra tiesiog paskola, nesuteikianti jos teikėjui jokių papildomų saugumo garantijų.
Kitas aspektas, kurį reiktų paminėti – obligacijos dažnu atveju yra platinamos siekiant refinansuoti jau esamą obligacijų emisiją, o naujos obligacijos išpirkimo šaltiniu nurodoma ateityje planuojama obligacijų emisija. Toks trumpalaikių aukšto pajamingumo obligacijų modelis reiškia, kad obligacijos yra leidžiamos ne naujai veiklai finansuoti, kurios tiesioginis rezultatas būtų obligacijų išpirkimo šaltinis, bet siekiant laikinai subalansuoti pinigų srautus, suformuoti nuosavo kapitalo dalį ar pan.
Tačiau, ar vertindami iš šiandienos perspektyvos, galime teigti, kad atėjus obligacijų išpirkimo terminui emitentas turės galimybę jas refinansuoti ir esant būtinybei aptarnauti dar brangesnes obligacijas? Turbūt ne, todėl peršasi nuomonė, kad leidžiamos obligacijos tiesiog atspindi emitentų tikėjimą teigiamu rinkos pokyčiu. Bet klausimas „o kas jeigu“ lieka neatsakytas.
Kartais atsakymą į šį klausimą, nors ir netiesiogiai, galima išskaityti vertinant emitentą. Jei emitentas yra projektinė įmonė, kuri yra stambios įmonių grupės dalis, o obligacijų išpirkimo neužtikrina „motininė“ įmonė, galbūt galime vertinti, kad „motininė“ įmonė supranta projekto riziką ir nėra pasiruošusi bet kokia kaina vykdyti prievolių obligacijų savininkams. Aišku, tai tik prielaidos ir norisi tikėti, kad emitentui negalint vykdyti prievolių, būtų konsoliduotos grupės jėgos obligacijoms išpirkti. Tačiau nenoras formaliai įsipareigoti palieka klausimą atvirą.
Apibendrinant reikia pasakyti, kad obligacijos nėra kažkoks naujas lėšų pritraukimo būdas ir pats savaime tikrai nėra grėsmė. Obligacijos, kaip ir bet kuri kita investicija, yra susijusios su rizika, kurią kiekvienas investuotojas turi įvertinti individualiai, atsižvelgdamas į savo rizikos apetitą. Tačiau, bet kokiu atveju, investuojant į obligacijas reikėtų atidžiai įsivertinti ne tik emitentą ar užtikrinimo priemones, bet ir suprasti, kokių tikslų yra siekiama jas leidžiant.