Prieš dešimtmetį pradėtas kiekybinis skatinimas pandemijos laikotarpiu pasiekė piką
Kodėl ECB valdančioji taryba prieš dešimtmetį apskritai pradėjo dabar nutraukiamą kiekybinį skatinimą (angl. quantitative easing)? Dažniausiai viešojoje erdvėje kalbama apie sprendimus, susijusius su bazinėmis palūkanų normomis, kadangi jų dydis paveikia ir daugeliui paskolų turėtojų aktualias tarpbankines palūkanų normas – „Euribor“. 2 proc. vidutinės metinės infliacijos uždavinį sau keliantis centrinis bankas sumažino indėlių palūkanas iki neigiamos ribos dar 2014 m. Tačiau, norimo kainų augimo tikslo taip ir nepasiekęs, ECB ėmėsi naujo, iki tol neišbandyto įrankio – vertybinių popierių supirkinėjimo.
2014 m. pradėta ECB Turto pirkimo programa (TPP) jau po metų sudarė reikšmingą centrinio banko portfelio dalį. Iki pandemijos turto pirkimo programos apimtys daugiausia siekė 80 mlrd. eurų per metus. Tačiau prasidėjus pandemijai ir ėmus skatinti ekonomiką, vertybinių popierių pirkimų apimtys pasiekė beprecedentį mastą. 2020 m. TPP buvo vykdoma už 120 mlrd. eurų. Taip pat pradėta ir Specialioji pandeminė turto pirkimo programa, kurios apimtys sudarė net 1,85 trln. eurų. Per porą metų ECB supirktų obligacijų portfelis išsiplėtė dvigubai – iki 5 trln. eurų. Galiausiai, euro zonai susidūrus su rekordiniu kainų augimu, turto pirkimo programos nuo praėjusių metų liepos mėnesio buvo visiškai sustabdytos, tačiau reinvestavimas buvo tęsiamas toliau.
Šiemet ECB imsis kiekybinio griežtinimo
Dabar ECB imasi atvirkštinio proceso – obligacijų portfelio mažinimo, iš esmės reiškiančio bandymą „susiurbti“ dalį per pandemiją prispausdintų pinigų. Centriniam bankui superkant investuotojų turimą finansinį turtą, pavyzdžiui, obligacijas, vertybiniai popieriai yra įšaldomi ECB balanse, o į rinką patenka nauji pinigai, kuriais buvo atsiskaityta už šį pirkinį. Jeigu pirkimų apimtys didinamos, kaip buvo daroma per pandemiją, – vietoje obligacijų į rinką patenka vis daugiau pinigų.
Kadangi už šį pirkinį centrinis bankas atsiskaito ne savo rezerve turimu turtu, o naujai sukuriamais pinigais, tai lemia ir apyvartoje esančios valiutos kiekio išaugimą. Tuo atveju, jeigu nauji pirkimai nebevykdomi, tačiau visos prieš tai programai skirtos sumos yra reinvestuojamos, kaip buvo daroma praėjusių metų antroje pusėje, – palaikomas maždaug toks pats pinigų kiekis. Atėjus terminui, kuomet obligacijos savininkas ją turi išpirkti iš ECB, visus atgautus pinigus centrinis bankas vėl išleidžia į rinką, nupirkdamas naujų vertybinių popierių.
Nuo šių metų kovo reinvestuojama suma bus mažinama. Tokiu būdu ECB susigrąžins dalį per pandemiją išleistų pinigų, nes kai kurios suėjusio termino obligacijos centrinio banko portfelyje nebebus pakeičiamos naujomis. Tai reiškia, kad pinigų kiekis dėl šio sprendimo bus mažinamas.
Laukia sunkus, bet būtinas procesas
Kokios galimos šio atvirkštinio proceso – kiekybinio griežtinimo – pasekmės? Pinigų kiekis euro zonoje per pandemiją išaugo rekordiškai – net ketvirtadaliu, o tai lėmė šalutinį ekonomikos skatinimo efektą – dviženklę infliaciją. ECB į paties sukeltas pinigų politikos pasekmes jau sureagavo. Nors pinigų kiekis praėjusiais 2022 m. dar augo, šis augimas (4,1 proc. per metus) buvo lėčiausias nuo pat 2019 m. pradžios. Todėl tendencija aiški – pinigų kiekis nebedidinamas taip sparčiai, kaip per pandemiją. Šiemet, pradėjus mažinti vertybinių popierių portfelį, pinigų kiekio augimas turėtų dar prislopti, o tai neišvengiamai paveiks prie pigių pinigų pripratintos Europos ekonomikos augimo perspektyvas.
Pasveikti nuo pigių eurų priklausomybės gali būti sudėtinga. Nors vienam žymiausių amerikiečių ekonomistų, Nobelio premijos laureatui Miltonui Friedmanui per savo gyvenimą ir neteko stebėti centrinių bankų vykdomų vertybinių popierių supirkimo pasekmių, jis taikliai paaiškino, kodėl valdininkams pinigus dauginti visada bus lengviau, negu mažinti. Ekonomisto vertinimu, infliacija yra kaip alkoholio vartojimas, nes tiek geriant, tiek spausdinant pinigus, pozityvus poveikis pajuntamas pirmiau, o pagirios ateina tik vėliau. Ir vieną, ir kitą daryti nustojus, pirmiausia pasireiškia skausmingas poveikis, o teigiamos tokio sprendimo pasekmės – tik kur kas vėliau. Todėl, anot M. Friedmano, abiem atvejais visada bus lengviau persistengti, tai yra, perdozuoti alkoholio arba prispausdinti per daug pinigų.
Dabar ECB tenka itin sudėtinga pareiga – pamačius, kokias nemalonias patirtis ekonomikai kelia infliacinės pagirios, reikia atsisakyti niūriu pandemijos laikotarpiu ūpą kėlusio kiekybinio skatinimo. Monetarinės politikos sprendimai turėjo šalutinį efektą ir paveikė visus ekonomikos dalyvius: kainos išaugo tiek vartotojams, tiek įmonėms, o prekių pasiūla vis mažiau galėjo prisitaikyti prie dirbtinai sukeltos paklausos.
Tačiau kova su šiais nelauktais padariniais bus nelengva, kadangi pirmiausia bus juntamas galvos skausmą keliantis ekonomikos lėtėjimas, o prislopęs kainų augimas džiuginti pradės kur kas vėliau. Todėl kitą kartą, kilus pagundai imtis pinigų spausdinimo, bus verta prisiminti patirtis, su kuriomis euro zonos gyventojai susidurs šiemet. Ši pamoka, nors ir skausminga, padės suprasti, kad už kiekybinio skatinimo teikiamą džiaugsmo iliuziją visiems tenka sumokėti didelę kainą.