Šių spragų užpildymui, taip pat siekiant įgyvendinti naujus Europos Sąjungos teisės aktus, Seimui jau nuo 2020 m. gegužės yra teikiamas Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo (IĮIDĮ) pakeitimo projektas. Naujausios projekto korekcijos pateiktos šių metų spalio mėnesį. Kokie yra aktualiausi indėlininkams ir investuotojams siūlomi pakeitimai?
IĮIDĮ nustatyta apsauga indėlininkams ir investuotojams yra taikoma tiek fiziniams, tiek ir juridiniams asmenims (pavyzdžiui, įmonėms). Indėlininkai yra asmenys, laikantys pinigus banko sąskaitoje ar banke pasidėję indėlį. Pagal IĮIDĮ, indėlininkai įgyja teisę gauti draudimo išmokas tik po to, kai bankui yra iškeliama bankroto byla arba priežiūros institucija (Lietuvos bankas) pripažįsta jį nemokiu.
Projektu siekiama sumažinti sąlygų išmokos išmokėjimui kartelę, nurodant, kad teisė gauti draudimo išmoką atsiranda vien Lietuvos bankui pareiškus nuomonę, kad bankas yra nepajėgus grąžinti indėlį. Formalių sprendimų priėmimo Lietuvos banke procesas gali natūraliai užtrukti. Tuo tarpu, jei iš Lietuvos banko išeina perspėjanti informacija, ji sukelia greitą reakciją rinkoje.
Tokiomis aplinkybėmis laikotarpis iki formalių sprendimų priėmimo sudaro galimybę spekuliuoti ar sukčiauti arčiausiai šios informacijos esantiems asmenims. Pakeitimai skatins Lietuvos banką susilaikyti nuo nepagrįsto nuomonės reiškimo ir tuo pačiu apsaugos visus indėlininkus tokiu atveju, jei nuomonė pareiškiama.
Pagal IĮIDĮ investuotojais yra laikomi asmenys, perdavę bankui ar finansų maklerio įmonei pinigus ir (arba) vertybinius popierius, norėdami pasinaudoti jų teikiamomis investicinėmis paslaugomis. Pavyzdžiui, įmonė perveda pinigus į finansų maklerio sąskaitą tam, kad pastaroji jai nupirktų sutartus vertybinius popierius. IĮIDĮ apsauga investuotojui reiškia, kad jei tokiai finansų maklerio įmonei būtų iškelta bankroto byla, investuotojas netaptų vien kreditoriumi, pretenduojančiu į lėšų likutį pasibaigus bankroto procedūrai, bet gautų IĮIDĮ nustatyto dydžio draudimo išmoką.
Dabar IĮIDĮ nustatyta, kad investuotojas turi teisę gauti draudimo įmoką, jeigu jo įmokėtus pinigus finansų maklerio įmonė laikė jo vardu. Projektu siekiama įtvirtinti ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo išaiškinimą, kad investuotojas turi tokią pačią teisę gauti draudimo išmoką, net jei finansų maklerio įmonė iš jo gautų pinigų nelaikė investuotojo vardu atidarytoje sąskaitoje. Kartais dėl taikomos apskaitos ypatumų finansų maklerio įmonės iš investuotojų gautas lėšas laiko bendroje sąskaitoje. Pakeitimas įvykdytų Teisingumo Teismo nurodymą, kad ir tokios lėšos turi būti apdraustos.
IĮIDĮ nustato pakankamai trumpus terminus, per kuriuos turi būti išmokamos draudimo išmokos. Šiuo metu šis terminas yra 15 darbo dienų nuo draudžiamojo įvykio dienos. Nuo 2021 m. šis terminas trumpės iki 10 darbo dienų, o nuo 2024 m. iki 7 darbo dienų.
Tačiau ne visada išmokėjimo procesas vyksta sklandžiai, kyla ginčai tiek dėl indėlininkų ar investuotojų statuso, tiek dėl įvairių išimčių taikymo, kurie neretai sprendžiami teismuose. Teisminiai ginčai užtrunka ne tik mėnesiais, bet ir metais. Atsižvelgiant į tai, projektu siekiama įtvirtinti taisyklę, kad indėlių draudimo fondo lėšos gali būti naudojamos ne tik indėlių draudimo išmokoms mokėti, bet ir palūkanoms bei delspinigiams pagal teismų sprendimus.
Ši nuostata iš esmės įtvirtintų tai, kas vyksta praktikoje. Indėlininkui ar investuotojui teismo keliu įrodžius savo teisę į draudimo išmoką teismai taip pat priteisia ir palūkanas ir/ar delspinigius, kuriais siekiama kompensuoti indėlininko ar investuotojo praradimus dėl išsitęsusio laikotarpio iki draudimo išmokos gavimo.
Projektas taip pat sprendžia problemas, susijusias su Indėlių draudimo fondo lėšų apsauga. Turint omeny nedidelį Lietuvoje veikiančių bankų skaičių, itin aktualus yra pakeitimas, leisiantis Indėlių draudimo fondo lėšas laikyti ne tik bankuose, bet ir centriniame banke – Lietuvos banke.
Taip pat, nepamiršta ankstesnė patirtis, kuomet bankrutavus didesniam subjektui (bankui) Indėlių draudimo fondas gali pritrūkti lėšų, reikalingų visoms draudimo išmokoms atlikti. Todėl projektu numatyta galimybė Indėlių draudimo fondui skolintis lėšas, jei jų nepakanka iš bankų mokamų įmokų ir Indėlių draudimo fondo kapitalo rezervo. Visgi, viešojo pirkimo tokiu atveju tikėtis būtų neverta. Projekte nustatyta, kad apie pasirengimą įsigyti tokias skolinimo paslaugas ir jų įsigijimą viešai nebūtų skelbiama.