Įsteigti faktoringo paslaugų įmonę nėra sudėtinga, faktoringo veikla nėra licencijuojama. Paprastas faktoringo įmonės steigimo procesas ir galimybė tapti alternatyva bankų siūlomiems finansavimo produktams skatina steigtis faktoringo paslaugas teikiančias įmones, į Lietuvos rinką pritraukia naujus žaidėjus.
Tiek nauji, tiek senai įsitvirtinę rinkos dalyviai, plėsdami klientų ratą, ieško netradicinių finansavimo schemų. Viena iš tokių – atvirkštinis faktoringas, kuomet finansuotojo klientu tampa pirkėjas, susitariantis su finansuotoju dėl jam išrašytų sąskaitų apmokėjimo. Tačiau iš vienos pusės orientuodamosi į naują, tradiciniam faktoringui nebūdingą klientų segmentą, faktoringo įmonės susiduria su rizikos koncentracija ties vienu subjektu (pirkėju) bei teisinio tokių santykių reguliavimo subtilybėmis.
Atvirkštinis faktoringas – aukštesnė rizika?
Tradicinis faktoringas laikomas žemos rizikos trumpalaikio finansavimo produktu, nes finansuotojas, įgijęs reikalavimo teises į gautinas sumas, turi reikalavimą į pirkėją, o pirkėjo įsipareigojimų nevykdymo atveju, išlaiko reikalavimo teises į tiekėją (savo klientą) ir, pasinaudodamas regreso teise, turi teisę susigrąžinti finansuotas sumas.
Sudarius atvirkštinio faktoringo sandorį faktoringo įmonės klientu tampa pirkėjas. Finansuotojas savo kliento (pirkėjo) įsipareigojimų nevykdymo atveju, reikalavimo teisių į tiekėją (kreditorių) neturi. Tokiu būdu, kliento įsipareigojimų nevykdymo rizika nėra išdalinama tarp tiekėjo ir pirkėjo, o koncentruojasi išimtinai pirkėjo pusėje. Faktoringo įmonės, negalėdamos išdalinti įsipareigojimų nevykdymo rizikos tarp kelių subjektų, turėtų tinkamai įvertinti pirkėjo įsipareigojimų vykdymo galimybes prieš sandorio sudarymą.
Santykių teisinis reguliavimas. Faktoringas ar reikalavimo teisių įgijimas subrogacijos būdu?
Tradicinis faktoringas suprantamas kaip sandoris, kurio pagrindu finansuotojas perduoda klientui pinigus mainais už kliento (kreditoriaus) piniginį reikalavimą, o klientas perleidžia finansuotojui piniginį reikalavimą į savo skolininką ir moka sutartyje nustatytą atlyginimą. Atvirkštinis faktoringas savyje iš esmės talpinantis tik trumpalaikio kreditavimo sampratą ir teisę reikalauti, kad klientas sumokėtų už jį kreditoriui išmokėtą sumą lieka už tradicinio faktoringo reguliavimo. Tad kas gi reguliuoja santykius, susiklostančius tarp šalių atvirkštinio faktoringo atveju?
Kadangi finansuotojas, savo kliento (pirkėjo) nurodymu, atsiskaito su tiekėju, t. y. šalys iš esmės susitaria dėl skolos sumokėjimo trečiajam asmeniui ir tokiu būdu finansuotojas įgyja reikalavimo teises į klientą (pirkėją), tokie tarp šalių susiklostę santykiai gali būti reguliuojami subrogaciją reglamentuojančiomis teisės normomis.
Tokiu atveju, reikalavimas pereina trečiajam asmeniui regreso tvarka, kai skolininkas ir skolą sumokėjęs trečiasis asmuo sudaro sutartį dėl skolos sumokėjimo, jeigu apie šią sutartį kreditorius skolos mokėjimo metu žinojo arba apie ją jam buvo pranešta. Taigi, įstatymuose yra. įtvirtintos dvi sąlygos reikalavimo teisėms įgyti:
1. tarp šalių turi būti sudaryta sutartis dėl skolos sumokėjimo
2. kreditorius (tiekėjas) turi sužinoti apie tokios sutarties sudarymą ne vėliau kaip skolos mokėjimo metu.
Jei pirmąją sąlygą įvykdyti nėra sudėtinga, nes santykiai tarp finansuotojo ir kliento susiklosto sutarties pagrindu, tai antrosios sąlygos įvykdymą kontroliuoti sudėtinga, ypač, jei šios sąlygos įvykdymas perkeliamas klientui (pirkėjui). Šią sąlygą įvykdžius netinkamai ar jos iš viso neįvykdžius, reikalavimo teisių įgijimas gali būti ginčijamas.
Reikėtų pažymėti, kad reikalavimo teisių tinkamas įgijimas atvirkštinio faktoringo sandoriuose tampa ypač svarbus, nes galimybės paskirstyti riziką tarp tiekėjo ir pirkėjo nėra, o visa su kliento įsipareigojimų neįvykdymu susijusi rizika koncentruojasi ties pirkėju.
Todėl atvirkštinio faktoringo paslaugų teikėjai, sudarydami su pirkėjais alternatyvius faktoringo sandorius, turėtų ne tik tinkamai įvertinti pirkėjų finansines galimybes vykdyti prisiimtus įsipareigojimus, tačiau ir užsitikrinti, kad reikalavimo teisių įgijimo sąlygos ir procedūros atitiktų įstatymų reikalavimus, įskaitant kreditorių (tiekėjų) informavimo apie sudarytus susitarimus su pirkėjais dėl skolos sumokėjimo sąlygas.