Visgi, jei teisybė būtų svarbi, derėtų pažymėti, kad būtent verslas ir yra vienas iš didžiųjų sistemos stabdžių. Nusprendę, kad jų žodis yra visagalis, jie ne tik leidžia sau peikti visus aplink, duoti pylos ir pastabų, bet ir reikalauja gauti pačią brangiausią verslui grandį – mokinį – be investicijų.
Taigi, nuo pradžių. V. Sutkaus taip kritikuojamos mokymo programos atsiranda ne iš bet kur. Kiekviena profesinė veikla yra kuruojama Sektorinio profesinio komiteto, kuris yra „kolegiali, bendradarbiavimo pagrindu sudaryta patariamoji institucija, koordinuojanti kvalifikacijų klausimus konkrečiame ūkio sektoriuje – veiklų grupėje pagal jų ekonominę funkciją, produktus, paslaugas arba technologijas“.
O štai tame komitete ir yra specialistai, atstovaujantys darbdavius, darbuotojus ir švietimo teikėjus. Vadinasi, sakyti, kad, V. Sutkaus žodžiais, „belieka laukti valstybės žingsnio, kuris būtinas, norint suderinti neadekvačią rengiamų specialistų pasiūlą su darbo rinkoje egzistuojančia paklausa“, skamba neadekvačiai, nes šis žingsnis jau žengtas.
Be to, ir profesinio mokymo įstaigoms naujuoju Profesinio mokymo įstatymu yra įteisintas naujas valdymo organas – Taryba, kurią sudaro net 4/9 darbdavių atstovai – vėlgi verslui laukti valstybės žingsnio nebereikia, jis jau žengtas.
Pameistrystė išties yra girtinas procesas, tik jo kokybė ir rezultatai pasiekiami visiems bendradarbiaujant ne „kartais“, o nuolat. Panašu, kad verslininkai tikrai tik minimaliai bendradarbiauja su mokslo įstaigomis. Tą įrodo ir LR Ekonomikos ir inovacijų ministerijos vykdomas 2014–2020 metų Europos Sąjungos fondų investicijų veiksmų programos „Kompetencijų vaučeris“ projektas. Čia yra pasiskelbę 99 mokymų teikėjai, 718 mokymų programų, o suteiktų mokymų skaičius yra 44. Galima galvoti įvairiai, bet akivaizdu, jog patys darbdaviai vangiai reaguoja į įvairias iniciatyvas.
Taigi, verslas, dalyvaudamas mokinių ruošime nuo švietimo teikėjo valdymo iki programų kūrimo ir praktinio mokymo vykdymo bei nedalyvaudamas valstybės iniciuojamuose projektuose, kritikuoja pats save. Jie pameistriui turi mokėti ne mažesnį negu Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta minimalioji mėnesinė alga arba minimalusis valandinis atlygis – įdomu, ar yra tokių, kurie moka daugiau? Nežinau, o ir neprivalau, tiesiog smalsauju, nes kai kritikuojami visi aplink, derėtų kartais ir į save pažiūrėti.
Verslas mielai ir toliau nemokamai samdytų mokinius, nes juk jie praktiškai taip ir daro. Minimali alga – rimtai? O iš tiesų, koks yra verslo indėlis į mokymą? Skaudu sakyti, bet indėlis į sistemos tobulinimą yra nulinis finansine prasme. Verslininkas turėtų žinoti verslo pagrindus, neįdėjus nieko, nieko ir negausi!
Artėja stojimas į mokslo įstaigas. Mokiniai renkasi, todėl ne kritikuoti, o skatinti, raginti, siūlyti dera visoms pusėms. Profesinis mokymas kviečia įgyti amatą ir norisi tikėti, kad darbdaviai bus sąžiningi bei prisidės prie mokymo ne tik praktiniu mokymu bei „kartais“ vykstančiu bendradarbiavimu, bet ir svariu atlygiu savo darbuotojams.