Paskolas su tokiomis palūkanomis gali gauti įmonės, kurios skolinasi santykinai dideles 200–500 tūkst. eurų siekiančias sumas su nekilnojamojo turto užstatu. Viso palūkanų svorio jos nepajusdavo, nes didžiąją sumokėtų palūkanų dalį buvo galima susigrąžinti per „Invegą“. Naudojantis palūkanų kompensavimo priemone, iki vasario pabaigos buvo galima atgauti net iki 95 proc. sumokėtų palūkanų už verslo paskolas investicijoms. Žinojimas apie šią galimybę leido kai kurioms įmonėms nesiderėti ir lengviau sutikti su bankų siūlomais 7–9 proc.
Kylančios EURIBOR palūkanos parodė, kad derėtis vis dėlto reikia, nes palūkanų kompensavimui buvo taikomos 7 proc. „lubos“. Dabar priemonės sąlygos dar kartą keičiasi ir per „Invegą“ bus galima susigrąžinti kur kas mažiau – iki 50 proc. sumokėtų palūkanų, bet ne daugiau kaip 3,5 proc. Tai vėl privers didesnį verslą derėtis dėl paskolų palūkanų, ir tai yra gerai.
Tačiau problema ta, kad smulkiajam verslui, kuriam skolinimasis kainuoja daugiausia, šie palūkanų kompensavimo priemonės pokyčiai gali būti ypač skausmingi. Smulkiojo verslo mokama palūkanų norma už tipines 15 tūkst. eurų siekiančias verslo paskolas yra apie 10–15 proc. Smulkieji verslai niekada neturėjo „prabangos“ susigrąžinti 95 proc. palūkanų, jų mokama kaina ir po palūkanų kompensavimo būdavo apie 5 proc. Tad palūkanų kompensavimas jiems atpigindavo kreditavimo kainą ir ją sulygindavo su ta, kurią moka didesni verslai.
Smulkusis verslas yra iki dešimties darbuotojų turinčios įmonės, kurių metinė apyvarta vidutiniškai siekia pusę milijono eurų. Tokių įmonių Lietuvoje yra net 84 proc. Dažnai jos neturi turto, kurį galėtų įkeisti. Smulkiausios įmonės prašo santykinai nedidelių 15–20 tūkst. eurų paskolų be užstato, kurios dėl savo mažumo palūkanų atžvilgiu yra panašios į bankines vartojimo paskolas. Kadangi smulkieji verslai vertinami kaip rizikingesni, finansavimo iš bankų jie dažniausiai negauna ir dėl to kreipiasi į alternatyvius finansuotojus.
Šie pigiai skolinti negali, nes jiems pinigai taip pat kainuoja, skirtingai nei įprastiems bankams. Bankai gauna indėlių pinigus beveik už „ačiū“. O alternatyvūs finansuotojai tam, kad suteiktų finansavimą smulkiajam verslui, pinigus turi skolintis patys.
Valstybės pagalba ir alternatyvių finansuotojų bendrai su valstybe įgyvendinamos finansinės priemonės kriziniu pandemijos laikotarpiu leido smulkiajam ir vidutiniam verslui išgyventi ir nestabdyti veiklos. Tačiau sudėtingas laikotarpis dar nesibaigė. Didesnėms, stipresnėms įmonėms palūkanų kompensavimo priemonės sąlygų keitimas gali būti paskata sėsti su bankais prie derybų stalo ir išsiderėti palankesnes verslo paskolų palūkanas, tuo tarpu smulkusis verslas, kuriam pagalbos reikia labiausiai, deja, tokios galimybės neturi.
Augant EURIBOR palūkanoms, mažinti paramą smulkiajam verslui – kažin, ar optimalus sprendimas. Mūsų siūlymas buvo, mažinant kompensavimą iki 50 proc., taikyti maksimalią 7 proc. ribą, o ne 7 proc. „lubas“, nuo kurių skaičiuojami kompensuotini 50 proc. Tokiu būdu būtų užtikrinta, kad net ir smulkusis verslas gautų maksimalią 50 proc. kompensaciją.
Antraip imantiesiems smulkias paskolas dalinis palūkanų kompensavimas virs vos į kelių šimtų eurų naudą. Dėl tokių sumų verslininkai labai svarstys, ar verta imtis papildomo administravimo ir pildyti paraiškas „Invegai“. Todėl greičiausiai ši priemonė liks naudojama tik gerokai rečiau išduodamų didesnių paskolų atveju.
Smulkiausiam verslui Lietuvoje labai reikia konkrečiai jiems pritaikytų valstybės paramos priemonių. Tam nebūtina kaskart kurti naujų instrumentų, tačiau labai svarbu kiekviename instrumente numatyti specialias sąlygas, kurios jį priderintų prie smulkiausio verslo ypatumų ir palengvintų pasinaudojimą, o iki 10 darbuotojų turinčios įmonės kaskart būtų išskiriamos į atskirą prioritetinę valstybei kategoriją.