Viešai bandoma įteigti, kad tik šiandieniniai Energetikos ministerijos, Lietuvos energijos ar Finansų ministerijos atstovai supranta, kaip ir kas vyksta, o kitiems ten brautis ar aiškintis – negalima. Nieko nerodys, nes tai pavojinga! Viešumas pavojingas?
Nors Lietuva priėmė įstatymą, kad į jos rinką elektra negali patekti iš tų trečiųjų šalių, kuriose ji gaminama sukeliant grėsmę nacionaliniam saugumui, aplinkai ir visuomenės sveikatai, bet teisės aktų veikimas energetikoje turi ir savo specifiką. Įstatyminiai draudimai ar leidimai veikia tik tiek, kiek leidžia techninės galimybės. Minėto įstatymo įgyvendinimui techniškai šiandien dar nepadaryta nieko, tad jis yra tik popierius, kuriuo mojuojama dezinformuojant visuomenę.
Astravo atominė elektrinė jau ne miražas, o realybė. Tikėtis, kad šiandien Tarptautinės atominės energetikos agentūros (TATENA ) prižiūrima statyba tos pačios agentūros bus paskelbta nesaugia – naivumas. Net saugiai ją paleidus – ji lieka grėsme mūsų nacionaliniam saugumui būtent dėl statybai parinktos vietos ir esamų elektros jungčių su Baltarusija.
Ekspertai, kurie ragina nieko nedaryti ir tik stiprinti elektros tinklus, iš esmės nori paneigti, kad kitoje nedraugiškoje šalyje esantieji elektros energijos tiekimą reguliuojantieji svertai yra ir politinio spaudimo Lietuvai įrankiai , o išeinant iš rusiško žiedo įžvelgia BRELLo postsovietinės energetinės rytų sąjungos sukurtus techninius ir juridinius sunkumus, neva trukdančius atsijungimui.
Tuo tarpu Astravo šeimininkai, skelbdami tikrus ar melagingus pavojus, o iš tiesų turėdami galimybę užteršti visą Nėries baseiną, turi visas galimybes šantažuoti Lietuvą jai priimant vienus ar kitus sprendimus. Šiandien kalbėti apie tų šalių valdančiųjų geranoriškumą yra naivu. Juo labiau, kad Lietuvoje gana aktyviai buvo ieškoma bendrų Astravo elektros panaudojimo galimybių kuriant bendras tarpvalstybines įmones.
Buvo siūlomi postai, buvo kalbama, kad jau viskas ten, viršuje sutarta. Negi šito nefiksavo mūsų „tarnybos“? Juk lietuviškųjų „šrioderių“ ir tarp energetikų ir „ten viršuje“ tikrai surasti nesunku. Teigiama, kad fiziškai atjungus jungtis su Baltarusija, šalies aprūpinimas energija gali sutrikti. Išties, nieko nedarant taip gali nutikti. Štai spalio 26 d. 8 val. nutrūkus elektros tiekimui iš Švedijos ( 512 MW ), nuo galimos avarijos gelbėjo Latvija beveik visu savo 834 MW pralaidumu ir Baltarusija, patiekusi 300 MW.
O kur Lietuvos gamintojai, kodėl iki šiol nėra bent 100 MW budinčios ir galinčios per kelias sekundes pradėti dirbti visu pajėgumu elektrinės? Kodėl vis dar nepradėti Kruonio HAE modernizavimo darbai? Iš 12 mlrd. kWh reikalingų Lietuvai, patys gaminame vos 4 mlrd. kWh. Kitus perkame, nors šiandien Lietuva turi visas galimybes pilnai apsirūpinti pati, ypač įvykdžiusi sąlyginai nedidelius energetinius projektus. Argumentai, kad įrenginėti galingumus, kurie dirbs tuščiais apsisukimais yra nuostolinga, neišlaiko kritikos jau vien dėl to, kad be rezervinių galių net nebus galimybių jungtis prie kontinentinės Europos energetinių tinklų.
Pagaliau ginant savo suverenitetą, žmonių sveikatą ir saugumą „tuščiais apsisukimais“ veikia kariuomenės, greitosios pagalbos tarnybos, gaisrinės ir t.t. Visa bėda, kad šiandien Lietuvoje nėra tų, kurie galėtų įvardinti grėsmes, imtis atsakomybės jas šalinti, prižiūrėti vykdomus darbus, telkti kompetentingus specialistus. Nejaugi mus valdo tik „trejetukininkai“ (ir net vertinant pagal dešimtbalę sistemą)?
Taigi, vykdyti lietuviškąjį įstatymą dėl Astravo elektrinės neleidžia elektros jungtys su Baltarusija, nes tik atsijungus nuo tos šalies, jos atominės elektrinės darbas būtų neracionalus ir ji galimai tiesiog uždustų. Tačiau atsijungti nenorima, nes šiandien pelninga nieko nedaryti. Aiškinimai, kad dirbti tuščiais apsisukimais yra nuostolinga, taigi, neplėskime ir nemodernizuokime savo generavimo šaltinių, o pirkime viską iš šalies.
Tuomet tikrai negalima atsijungi nuo Baltarusijos, bet tai yra akivaizdi „mūsiškių“ vykdomo sabotažo dalis, kaip ir aiškinimai, kad to neleidžia BRELLo sutartis. Lietuva buvo prievarta padaryta rusiškų standartų naudotoja. Tai okupacijos pasekmė. Tvirtai laikantis tokios pozicijos užtenka pranešimo, kad atsijungiame.
Prikurta visokių tarnybų, postringaujančių apie sinchronizaciją su kontinentinės Europos energetiniais tinklais, bet valdžios atstovo nėra, nėra ir įstatymo, įpareigojančio dirbti tą darbą. Įstatymas turėtų:
1. Įpareigoti Ministrą-pirmininką paskirti atsakingus darbuotojus – Sinchronizavimo įgyvendinimo grupę (SĮG), suformuluoti tos grupės teises ir pareigas, sąveiką su ministerijomis, bei valstybinėmis įmonėmis. Grupės vadovu geriausiai tiktų ministro specialioms užduotims statusas. Nustatyti Sinchronizavimo įgyvendinimo grupės sudarymo terminus.
2. SĮG privalo nustatytais terminais įvertinti jau atliktus darbus, taip pat kaštus, finansavimo šaltinius, sudaryti reikalingų dar atlikti darbų grafiką, jį patvirtinti Ministrų taryboje.
3. SĮG privalo nustatytais terminais peržiūrėti ruošiamus (paruoštus) tarpvalstybinius susitarimus bendram LT, LV ir EE sinchroniniam elektros energetikos sistemos darbui salos režimu ir vėliau perėjimu į sinchronizaciją su bendrais Kontinentinės Europos tinklais (KET), bei, esant reikalui, organizuoti tinkamas derybas ir susitarimų pasirašymą.
4. SĮG nustatytais terminais privalo paruošti specialias priemones-planą, įvykus:
a. Netikėtam Rusijos ir Baltarusijos atjungimui Baltijos šalių iš BRELLo.
b. Baltijos šalims nesutarus dėl vieningo šalių perėjimo į sinchronizaciją su KET, veikti savarankiškai.
Jau laikas iškirsti energetikos brūzgynus. Laikas pradėti rimtai dirbti.