Europos Komisija 2016 m. gegužės 3 d. paskelbė darbo dokumentą (angl. – Commission Staff Working Document), skirtą aptarti sutelktinio finansavimo rinkos situaciją Europos Sąjungoje bei įvertinti harmonizuoto reguliavimo poreikį. Pripažįstama, kad be tiesioginio verslo finansavimo, sutelktinis finansavimas turi ir kitų privalumų: sėkmingas finansavimasis per platformą patvirtina idėjos aktualumą, be to, daugeliu atveju gali padėti pritraukti rizikos kapitalą ir (arba) verslo angelus, kurie be piniginių lėšų taip pat dalinasi ir patirtimi. Kita vertus, sutariama, kad be akivaizdžių privalumų platformos kelia riziką dėl menkos investuotojų patirties, abejonių dėl finansavimo siekiančių projektų patikimumo, per mažo (arba kai kuriais atvejais – jokio) teisinio reguliavimo. Į tai atsižvelgdama, Europos Komisija ėmėsi svarstyti, ar reikalingas reguliavimas visos Europos Sąjungos mastu, ar vis dėlto reguliavimas turi sekti iš paskos rinkos, kitaip tariant, leisti rinkai reguliuoti pačiai. Kol nėra priimtas galutinis sprendimas dėl teisinio reguliavimo Europos Sąjungos mastu, pastebimos besiformuojančios rinkos tendencijos, kurios, tikėtina, darys įtaką būsimam reguliavimui.
Rinkoje stebima sutelktinio finansavimo platformų konsolidacija
Nepaisant to, kad, pasak Darbo dokumente pateiktos statistinės informacijos, sutelktinio finansavimo apimtys ženkliai auga, Europos Sąjungoje stebima nauja tendencija – mažėjantis naujų sutelktinio finansavimo platformų skaičius.
Europos Komisijos nuomone, 2014 m. pabaigoje, kai Europos Sąjungoje fiksuotos veikiančios 510 sutelktinio finansavimo platformų, buvo pasiektas atskirai veikiančių platformų pikas. Šiuo metu dar nėra tikslių skaičių, kurie leistų daryti detalesnes išvadas apie skaičiaus mažėjimą, tačiau tendenciją patvirtina augimo tempai Jungtinėje Karalystėje – 2015 metais fiksuota 84 procentų plėtra, lyginant su 161 procentais 2014 metais.
Vis dėlto, reikėtų atkreipti dėmesį, kad nors mažėja naujai steigiamų platformų skaičius, tačiau bendros finansavimo apimtys auga. Tai reiškia, kad auga investuotojų pasitikėjimas tokia investavimo forma, o skolinimasis per sutelktinio finansavimo platformas tampa patrauklesnis ir projektų savininkams. 2015 metais per sutelktinio finansavimo platformas buvo suteikta daugiau nei 4,2 mlrd. EUR, iš kurių – 4,1 mlrd. EUR finansuota per grąžą generuojančius sutelktinio finansavimo modelius (t. y. nuosavybės (angl. – equity) ar paskolų). Lyginant su anksčiau vertintu 2014 m. laikotarpiu, sutelktinio finansavimo apimtys išaugo 68 procentais. Be to, auga ir vienam projektui finansuoti pritraukiamų lėšų apimtys. Galiausiai, stebimas ir ženklus finansavimo į nuosavybę augimas (2015 metais ši rinka Europos Sąjungoje augo 167 procentais) bei institucinių investuotojų įsitraukimas. Kokias išvadas galime daryti iš tokios statistikos?
Akivaizdu, kad Europos Sąjungoje prasideda sutelktinio finansavimo platformų konsolidacija – didesniosios platformos įsigyja mažąsias. Tą skatina kelios priežastys.
Pirma, yra pakankamai sudėtinga palaikyti nuolatinį pakankamą finansavimo ieškančių projektų srautą. Atlikti tyrimai patvirtina, jog tokių atvejų, kai tas pats projektas grįžta finansuotis į platformą, ganėtinai mažai, kadangi sėkmingo finansavimosi atveju, startuoliui atsiranda galimybės gauti rizikos kapitalo finansavimą, o sėkmingojo pirmo finansavimo nepritraukęs projektas dažnai užgęsta nespėjęs įsitvirtinti. Todėl didesnes sutelktinio finansavimo apimtis generuojančios platformos siekia užsitikrinti dar didesnius projektų srautus.
Antra, per įsigijimus didžiausios platformos gali lengviau įeiti į kitų valstybių narių rinkas. Tai, kad auga sutelktinio finansavimo, ateinančio iš kitų valstybių narių, poreikis, yra dar viena jau kurį laiką stebima tendencija (per 2015 m. už valstybės narės sienų išeinančio sutelktinio finansavimo apimtys augo 8 procentais). Daugeliu atveju tokią tendenciją skatina per mažos ir (arba) neišsivysčiusios rinkos. Šiuo metu nesant vienodo sutelktinio finansavimo teisinio reguliavimo Europos Sąjungoje, yra manoma, kad įsigijimas yra geriausia priemonė pasiekti kitą rinką. Kita vertus, svarbu pažymėti, kad šiame sektoriuje kovą laimės tos platformos, kurių buveinės valstybės narės numato galimybę sutelktinio finansavimo veiklą per jau veikiančias licencijas bei kurių pasas numato galimybę veiklą vykdyti kitose valstybėse narėse be atskiros autorizacijos (pavyzdžiui, finansų maklerio įmonės, mokėjimo įstaigos ir pan.). Tai reiškia, kad platforma, turėdama, pavyzdžiui, neribotą mokėjimo įstaigos licenciją, turi galimybę finansavimo skelbiamiems projektams ieškoti kitose, didesnę perkamąją galią turinčiose valstybėse narėse.
Augant sutelktinio finansavimo apimtims, auga ir antrinės rinkos poreikis. Stebimi du antrinės rinkos modeliai – antrinę rinką administruoja pati sutelktinio finansavimo platforma arba ši paslauga perkama iš jau veikiančių rinkų. Neatsižvelgiant į tai, kuris modelis pasirenkamas, antrinės rinkos egzistavimas bei galimybė parduoti savo įsigytą investiciją, yra vienas iš veiksnių, skatinančių išbandyti sutelktinį finansavimą. Pastebėta, kad investuotojo baimė, jog jo investicija bus nelikvidi yra vienas pagrindinių veiksnių, stabdančių savo santaupas investuoti per sutelktinio finansavimo platformas.
Prieš priimant sutelktinio finansavimo įstatymą Lietuvoje: ko galėtume pasimokyti?
Kaip buvo minėta aukščiau, Lietuvoje dar tik svarstomas sutelktinio finansavimo įstatymo projektas, tačiau diskutuojant dėl projekto reikėtų atsižvelgti į pačios rinkos poreikius ir sukurti kitoms valstybėms narėms konkurencingą reguliavimą.
Visų pirma, labai svarbu, kad planuojamas priimti reguliavimas numatytų galimybę Lietuvoje įsteigtoms platformoms savo veiklą plėsti į kitas valstybes nares. Priešingu atveju, rizikuojame likti sutelktinio finansavimo paraštėse, kadangi tik pradėjusias veikti platformas „suris“ reputaciją, patikimumą ir didelius projektų bei finansuotojų srautus užsitikrinusios sutelktinio finansavimo platformos. Ypač svarbu tai, kad Lietuvoje įsteigtoms sutelktinio finansavimo platformoms neturint galimybės pritraukti investuotojų iš kitų valstybių narių, jas gali aplenkti ir didesnio finansavimo siekiantys projektai, nusprendę iš karto pasinaudoti didesnės rinkos privalumais. Projektų išėjimas iš Lietuvos kartu reikštų ir novatoriškų idėjų bei naujų darbo vietų praradimą.
Kitas svarbus aspektas, į kurį būtina atkreipti dėmesį, yra investicijų likvidumas. Seimui pateiktame svarstyti sutelktinio finansavimo įstatymo projekte numatyta, kad antrinę rinką galės kurti tik finansų maklerio licenciją turinčios sutelktinio finansavimo platformos. Įvertinus proceso sudėtingumą ir trukmę, kyla abejonių, kad rinkos vystymosi pradžioje atsiras platformų, kurios siektų įgyti šią licenciją. Investicijos likvidumas yra vienas iš veiksnių, skatinančių investuoti per platformą, kadangi finansuotojas nerizikuoja „užstrigti“ su įsigyta investicija. Todėl būtina svarstyti alternatyvias priemones ir lengvesnį reguliavimą, kuris paskatintų antrinių rinkų steigimąsi ir šis procesas būtų lygiagretus sutelktinio finansavimo platformų steigimuisi.
Svarbu numatyti ir lankstesnes investavimo į nuosavybę formas. Vargu, ar reguliavimas, kai viešai platinti bus leidžiama tik akcinių bendrovių akcijas, o Akcinių bendrovių įstatymo pataisos, numatysiančios teisę uždarosioms akcinėms bendrovėms teisę platinti obligacijas, dar net nepradėtas svarstyti, gali sukurti patrauklią ir konkurencingą rinką.
Galiausiai, labai norėtųsi tikėtis, kad sutelktinio finansavimo įstatymas Seime nebus priimtas jau po to, kai Lietuvoje bus įsitvirtinusios užsienyje veikiančios platformos.