Tačiau šiame kontekste pasigendu vieno esminio palyginamojo akcento – ne tik kaltųjų bei potencialios rizikos šaltinių paieškos, bet ir supratimo, kad Lietuvoje situacija dar prastesnė. Visų pirma dėl edukacijos stokos ir pasąmoningo žmonių įsitikinimo, kad gaisras nėra reali problema. Kažkodėl pernelyg giliai tikime, kad esame saugūs.
Kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, Lietuvoje žmonės gaisro nebijo, nes noro ir supratimo kaip saugotis niekas niekada nesuformavo. Vakarų šalyse nuo vaikystės aiškinama ir praktiškai mokoma, kaip elgtis gaisro atveju. Ne todėl, kad ten viskas dažnai ir gausiai pleškėtų, bet todėl, kad tai grėsmė, kuriai galima išmokti pasiruošti.
Kadangi gaisro grėsmės realistiškumo suvokimas nėra skiepijamas nuo mažų dienų, pastebiu, kad Lietuvoje paplitęs mąstymas, kad „aš tai jau niekada nedegsiu“, kad gaisrai visada įvyksta kažkur kitur, toli. O toks mąstymas lemia ir elgesį – pigesnes ir mažiau saugias alternatyvas statant ir renovuojant būstą. Žmonės gal ir nujaučia, jog renkasi pavojingesnį variantą, bet jei jiems pasakoma, kad jis dar ne pats pavojingiausias, o santykinai saugus, tai to galutiniam įtikinimui dažniausiai ir užtenka.
Deja, „Grenfell“ atvejis parodė, kad santykinis medžiagų saugumas gaisro metu tampa neapibrėžtu ir neprognozuojamu pavojumi, nubraukiančiu visas anksčiau teiktas rekomendacijas. Patarimas likti savo būste londoniečiams kainavo gyvybę, nes ugnis akimirksniu plito fasadu iš vieno aukšto į kitą aukštą, įkalindama žmones butuose – ko niekas anksčiau net nedrįso prognozuoti.
Renkantis statybines bei apdailos medžiagas visada prieinama informacija apie tai, kokį degumo laipsnį jos turi, tačiau eiliniam gyventojui nei A, nei B, nei M pasakymai ar parašymai iš tiesų nieko nereiškia. Dar daugiau, pakankamai aktyviai propaguojama mintis, kad net ir ne tokias saugias medžiagas užtinkavus, padengus nedegiu paviršiumi pavojaus rizika beveik išnyksta. O tai neturėtų užmigdyti mūsų budrumo. Juk renkantis tarp degios ir nedegios medžiagos negali likti vietos išlygoms.
Pernelyg dažnai planuodami statybas į kaštus neįskaičiuojame galimo gaisro pavojaus, mėginame sutaupyti. Ir tai vyksta šiais laikais, kai visas būstas pilnas plastmasinių itin degių medžiagų, o anksčiau galiojęs keliolikos minučių terminas, per kurį spėtų atvažiuoti ugniagesiai, sutrumpėjo iki kelių minučių. Ar jie spės? Ir ar atvykę sugebės suvaldyti plastmasės ir tekstilės degimą? Londono pavyzdys rodo, kad galimai ne.
Neturėtume rinktis: saugumas arba pinigai. Egzistuoja daug saugesnės ir tik vos vienu-kitu procentu brangesnės medžiagos, padedančios išvengti Londono scenarijaus – vos per kelias minutes po visą pastato fasadą išplintančios atviros ugnies. Egzistuoja ir papildomos priemonės: automatiniai nusileidimo įtaisai ir evakuacinės kaukės visai šeimai. Kainų dydis, ar jų skirtumas, nėra toks didelis, kad galėtume sakyti, jog žmonės iš tiesų negali sau leisti saugesnio gyvenimo.
Būtent mąstymas yra didžioji problema. Konkrečias medžiagas visada galima pakeisti, įtaisus galima nusipirkti, bet jei žmogus neįžvelgia ir nesugeba įvertinti grėsmės, tuomet situacija yra labai rimta. Londono gaisro atveju mes turėtume pastebėti ne tik tai, kad namas degė, bet kad iki tol skambėję perspėjimai bei gyventojų susirūpinimas niekam nerūpėjo. Būtent šiuo požiūriu Lietuvoje reikalingi kryptingi pasikeitimai – gaisro, kaip realaus ir didelio pavojaus suvokimas, kuriam ne tik galima, bet ir būtina pasiruošti.