Tačiau dabar kur kas dažniau jį girdime kalbėdami apie darbo sferą. Ir iki pat šių dienų šis fenomenas turi nelabai smagią reputaciją, nes pagal nutylėjimą reiškia, kad teks dirbti viską ir be atvangos.
Ar pagrįstai pasiduodame minčiai, kad multitaskinimas yra nesibaigiančių darbo užduočių debesis? Kviečiu pažvelgti į eilinę savo gyvenimo dieną be išankstinio nusistatymo ir... nusiteikti netikėtumams.
Šveicariško peiliuko efektas
Kiek jūsų rytų prasideda taip: viena akimi žiūrite televizorių, rengiatės, gaminate pusryčius, geriate kavą, pasitikrinate išmanųjį? Ir jei jūsų paklaustų, ką iš tiesų veikiate ryte, koks būtų atsakymas? Dariau viską iš eilės? Viską dariau vienu metu? Eilinis rytas, nieko nedariau? Realybė tokia, kad kasdien nuo ankstyvo ryto jūs multitaskinate, viską spėjate ir viskas pavyksta. Nekalbu apie tuos rytus, kai košė prisvyla, o kavos puodelis išsipila, regis, net nepajudintas. Visiems pasitaiko.
Ir rytas nedaug skiriasi nuo visos dienos. Mes vienu metu kalbamės su kolega, užmetame akį į darbo kalendorių, atsakome į elektroninį laišką, kuriame idėjas.
Žmogus didžiąją dalį laiko veikia tarsi šveicariškas peiliukas, kuriuo galima ne tik pjauti, bet ir atidaryti, kirpti, užkabinti, suspausti, tik ne viską vienu metu.
Smegenys pačios pasako „gana“
Mitais ir legendomis multitaskinimas apaugo įsivaizduojant, kad darbdavys gali duoti, o darbuotojas – atlikti neribotą kiekį užduočių vienu metu.
Tikrovė yra gerokai proziškesnė. 2009 metais Paryžiaus Sveikatos ir medicinos tyrimų institutas (INSERM) atliko tyrimą, kuris parodė, kad žmogus vienu metu kokybiškai gali atlikti dvi užduotis. Gavus trečiąją, vieną iš pirmųjų dviejų tyrimo dalyviai tiesiog užmiršdavo, o daromų klaidų kiekis – patrigubėdavo.
Egzistuoja nuomonė, kad kai kuriems multitaskinimas netinka dėl lėtesnio būdo ar charakterio, kiti sako, kad jie to apskritai nesugeba.
Tačiau praktikoje visų amžiaus grupių darbuotojai vienodai gerai susidoroja su skirtingomis užduotimis, kadangi tikroji problema yra ne procesų įvairovė, o pernelyg didelis darbo krūvis vienu metu. Būtent jis sukelia stresą ir blaškymąsi.
Užtektų tinkamai surikiuoti prioritetus, neviršyti dviejų svarbiausių užduočių vienu metu taisyklės ir didžiausio streso faktoriaus neliktų.
Įtraukimas kaip sėkmės garantas
Naujas žaidimo taisykles nustatanti Y karta dažnai kelia klausimą, kokia yra darbo prasmė? Tiesa ta, kad atsakymą į šį klausimą nori išgirsti kiekvienas darbuotojas, net ir atliekantis pačias paprasčiausias funkcijas, nes bet kurioje įmonėje paprastai nebūna nesvarbių veiklos aspektų ir kiekvienas jų turi būti sužiūrėtas su deramu atidumu.
Dažniausia klaida – darbuotojus palikti nuošalyje. Būtent tada, kai negauna grįžtamojo ryšio ir įvertinimo, dalis darbų jiems ima atrodyti beprasmiški, beviltiški, nesvarbūs. Tačiau juk net į prabangiausią restoraną grįžti nesinorės, jei jo tualetas bus apšnerkštas, o lėkštės – nučiupinėtos.
Todėl tapo kritiškai svarbu darbuotojui padėti suprasti, kokią vertę vienas ar kitas procesas sukuria ir kam jo reikia. Be to, iš įsitraukusio darbuotojo gali išaugti puikus vadovas, išmanantis net smulkiausius procesus. Populiariausi, geidžiamiausi darbdaviai tokį praktinį testą „nuo apačios iki viršaus“ skatina atlikti ir į aukštesnes pareigas pretenduojančius žmones.
Multitaskina iš pirmo žvilgsnio nieko bendro neturinčių profesijų atstovai: mokytojai, orlaivių pilotai, medikai, kriminalistai, biurų administratoriai. Multitaskino senovės karo vadai, kurdami mūšių strategijas ir priimdami greitus sprendimus jau karo lauke.
Mūsų smegenys yra tobulos ta prasme, kad vienu metu geba ir apdoroti informaciją, ir priimti sprendimus, ir įgalinti mus daryti tai, ką turime daryti tą konkrečią akimirką.
Kai eilinės dienos eilinį rytą dėl darysite viską ir nieko tuo pat metu, kai kalbėsitės su bendradarbiu, gersite kavą ir viena akimi seksite savo mobilųjį telefoną, prisiminkite, kad veltui nuvertinate save. Nes multitaskinimas yra net ne įgūdis, o tūkstantmečius trunkanti mūsų istorija.