Praėjusi savaitė neatnešė nieko naujo – įstatymas vėl buvo išbrauktas iš Seimo darbotvarkės, o to priežastimi tapo Lietuvos noras įstoti į Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizaciją (EBPO).
Bent jau taip teigia Seimo nariai ir specialistai. Narystė EBPO Lietuvai reikalinga, ir kuo greičiau, bet ar tik neatsitiks taip, jog Seimas, siekdamas daugiau skaidrumo, jį tik sumažins?
Ar nesikartoja šimtą kartų girdėtas scenarijus, kai aklai kuriame įstatymus klausydami užsienio specialistų, bet pamirštame, kad įstatymai skirti tam, kad veiktų, ir turi būti tinkamai pritaikyti prie valstybės konteksto?
EBPO atstovas Douglasas Frantzas savo išplatintame interviu teigia, kad viena iš kliūčių, apsunkinanti Lietuvos stojimą į organizaciją, susijusi su tuo, ar NVO ir verslo asociacijos yra efektyviai reguliuojamos lobizmo įstatymu. Anot jo, skaidrumas bus išsaugotas tik minėtu įstatymu šias organizacijas reguliuojant.
Net nedrįsčiau ginčytis, jog Lietuvai reikia daugiau skaidrumo, bet nepamirškime, kad ne kas kitas, o pačios Lietuvos institucijos ir teikia informaciją EBPO apie vykstančius procesus ir mūsų progresą siekiant įstojimo.
Tad, ar nėra taip, kad EBPO yra informuojama tik apie tai, kas yra patogu pačioms valdžios institucijoms, ir EBPO gauna šiek tiek iškreiptą informaciją?
Sugrįžkime prie lobizmo. Panašu, kad patiems Seimo nariams, plaukiojantiems tarp lobizmo, advokacijos, NVO ir ne pelno siekiančių organizacijų sąvokų, reikia priminti keletą esminių momentų:
1) NVO veikla reguliuojama NVO plėtros įstatymu, kuris buvo priimtas 2013 m. Tame pačiame dokumente verslo asociacijos nepatenka į NVO apibrėžimą, todėl, akivaizdu, ir negali būti laikomos NVO atstovais.
2) Į ne pelno siekiančių organizacijų sąvoką sutelpa visos viešosios įstaigos, asociacijos, labdaros bei paramos fondai, bet ne visos ne pelno siekiančios organizacijos yra NVO. Tai apibrėžia jau minėtasis įstatymas.
Kuo toliau, tuo darosi įdomiau. Prisiminkime 2015 m., kuomet pati EBPO patvirtino rekomendacijas dėl atviros politikos Lietuvai.
Rekomendacijose raginama stiprinti ir remti Lietuvos NVO sektorių, didinti galimybes įtraukti jį formuojant, strategiškai planuojant ir teikiant viešąsias paslaugas, numatant jam didesnes finansavimo galimybes bei sustiprinti NVO tarybų funkcijas.
Trumpai tariant, EBPO mandagiai siūlė Lietuvos valdžios institucijoms atkreipti dėmesį į pilietinės visuomenės stiprinimą ir pagaliau susivokti, kad NVO stengiasi padėti valdžiai, o ne nuolatos tik kritikuoti.
Kokią situaciją stebime dabar? Siekiama, kad NVO būtų prilygintos lobistams, o tai reikštų, kad priimtas įstatymas nevyriausybininkams, kartu su kitais lobistais, draustų dalyvauti darbo grupėse ar komisijose, o NVO interesų atstovavimo veikla negalėtų būti finansuojama iš valstybės biudžeto. Planuojama, kad įstatymas būtų taikomas nacionalinei valdžiai (Seimui, Vyriausybei, Ministerijoms) ir lygiai taip pat savivaldybėms, o tai reiškia, visiems valstybės tarnautojams.
Kaip tai atrodo realiame gyvenime? Įsivaizduokime, kad Maltos ordino pagalbos tarnyba nori savivaldybėje dalinti sriubą seneliams, o Lietuvos skautija planuoja organizuoti vaikų vasaros stovyklą.
Tarkime, organizacijos nori, kad šios iniciatyvos būtų įrašytos į bendrus savivaldybės planus ar būtų nuolat atnaujinama vaikų vasaros poilsio programa. Visa tai yra teisės aktai, o jeigu teisės aktams daroma įtaka, mano minėtų organizacijų atstovai taptų lobistais. Beje, dalis su atsakingais asmenimis net negalėtų susitikti, nes yra nepilnamečiai. Bent jau taip dabar numatyta parengtame įstatymo projekte.
Jeigu diskusija vyktų darbo grupėje, NVO atstovams joje dalyvauti būtų taip pat uždrausta. Kitaip tariant, durys būtų užtrenkiamos jų dar net neatidarius. Žinoma, NVO gali registruotis ir tapti lobistais, tačiau lobizmo sąvoka aiškinama kaip veikla, kuria daroma įtaka šalies teisinei aplinkai, kad ši būtų palanki užsakovo interesams.
Tad kas šioje vietoje būtų organizacijų užsakovas, kai visame pasaulyje nevyriausybinės organizacijos atstovauja ir gina viešąjį, o ne privatų interesą?
Čia ir yra didžiausias paradoksas, kai EBPO siūlo plačiau atverti duris nevyriausybinėms organizacijoms, bet priėmus įstatymą durys bus užtrenktos ir NVO išmesti iš visų teisėkūros ar kitų sprendimų priėmimo procesų.
Neapleidžia nuojauta, kad visi šie nesusipratimai susiję su Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (VTEK) dar pernai siūlytu registruoti įstatymo projektu, kur buvo bandoma įrodyti, jog visos ne pelno siekiančios organizacijos yra nevyriausybinės ir joms pilnai turi būti taikomas Lobizmo įstatymas.
Į NVO pasiūlymus sukurti sistemą, kur šio sektoriaus atstovai galėtų deklaruoti interesų atstovavimą valdžios institucijose, bet tai būtų laikoma advokacija, atsižvelgta nebuvo. Keista, juk verčiamės per galvą stengdamiesi atitikti pasaulines normas, tačiau visame pasaulyje taikomo advokacijos modelio net nesvarstome.
Labai norint, viską galima matuoti tuo pačiu matu, bet ar tada tikrai kuriame veikiančią ir efektyvią sistemą, kuri atneš Lietuvai naudos?
Panašu, kad ir vėl viena kalbama, o kita daroma, kai viešai deklaruojama ir siekiama paskatinti NVO veikti kuo aktyviau, tačiau iš kitos pusės ta iniciatyva gesinama, galbūt, iki galo net to nesuprantant.