2009-aisiais, Andriaus Kubiliaus Vyriausybės įkurta vadinamoji Saulėtekio komisija, ieškojusi būdų sumažinti verslui tenkančią biurokratinę naštą ir pagerinti veiklos sąlygas, pasiūlė atsisakyti techninę apžiūrą atliekančių įmonių skaičiaus ribojimo, galiojančio nuo 1995 metų.
2015-aisiais tokią pačią idėją iškėlė keli Seimo nariai. 2019-aisiais analogiškas siūlymas vėl skambėjo jau naujos kadencijos Seime. Šiandien baigiasi 2023-ieji, ir vėl girdime tą patį pasiūlymą iš dar kitos kadencijos parlamentarų.
Taigi sunku net suskaičiuoti, kiek susisiekimo ministrų galėjo žengti ryžtingą žingsnį ir išardyti techninių apžiūrų monopolį, kritikuojamą tiek verslo subjektų, tiek Konkurencijos tarybos. Tačiau iki šiol nė vienas to padaryti taip ir neišdrįso, nors tam net nereikia Seimo pritarimo, pakaktų tik pakeisti kelis poįstatyminius aktus.
Kyla natūralus klausimas – kodėl? Kam tai naudinga? Kodėl ignoruojamos konkurencijos tarybos rekomendacijos? Ir pirmas atsakymas, kuris ateina į galvą, yra paprasčiausia korupcija.
10 technines apžiūras atliekančių įmonių Lietuva yra pasidalijusios į 10 regionų, tarpusavyje nekonkuruoja, dirba pelningai ir turi pakankamai išteklių, kad galimai darytų vienokią ar kitokią įtaką sprendimus priimantiems politikams, nepaisant to, kokios partijos būtų valdžioje.
Kaip kitaip reikėtų paaiškinti, kad niekas nekreipia dėmesio net į faktą, kad toks rinkos padalijimas prieštarauja Europos Bendrijos sutarties 101 straipsniui, draudžiančiam bet kokius suderintus veiksmus, ribojančius ar iškraipančius konkurenciją vidaus rinkoje?
Išskirtiniais atvejais valstybės reguliuojamas monopolis gali veikti, tačiau Konkurencijos taryba dar 2019 m. aiškiai konstatavo, kad „valstybinės techninės apžiūros paslaugos ir su ja susijusių paslaugų teikimas nepasižymi tokia ypatinga specifika, kad joje negalėtų veikti daugiau nei šiuo metu veikia ūkio subjektų“.
Dabartinis reglamentavimas numato, kad nustačius, jog konkrečiame regione apžiūros poreikis padidėjo daugiau nei viena darbo vieta, tą darbo vietą per 6 mėnesius siūloma įrengti jau dirbančiai įmonei. Jei ši to nepadaro, turi būti skelbiamas konkursas, kuriame galėtų dalyvauti ir kitos bendrovės. Bet toks konkursas niekuomet nebuvo paskelbtas, kadangi dabar paslaugas teikiančios įmonės pasistengia, kad darbo vietų skaičius būtų didesnis, nei pagal nustatytą metodiką apskaičiuojamas poreikis. Taigi laisva rinka šioje srityje tėra paprasčiausia iliuzija.
Negana to, į techninių apžiūrų rinką žengti panoręs naujas žaidėjas visų pirma turėtų įrodyti, kad turės galimybę naudotis Centralizuotąja techninės apžiūros duomenų baze. Šią bazę valdo technines apžiūras atliekančias įmones vienijanti asociacija „Transeksta“, kuri vienintelė ir gali suteikti prieigą prie jos.
Tad technines apžiūras dabar atliekančios įmonės ir jų asociacija savo rankose turi įrankius, leidžiančius joms neįsileisti konkurentų. Ir kažkodėl niekas tų įrankio iš jų nedrįsta atimti, nors tai būtų naudinga ir valstybei, ir jos piliečiams.
Kaskart viešojoje erdvėje pasigirdus siūlymams išardyti šį užburtą ratą, technines apžiūras vykdančių įmonių asociacija puola ginti savo teritorijos ir pirmiausia griebiasi gąsdinimų, kad išardžius monopolį paslaugų kainos augs. Šiam teiginiui įrodyti pasitelkiami Latvijos ar Lenkijos pavyzdžiai – esą pas kaimynus rinka liberalizuota, o šių šalių vairuotojai už apžiūras moka daugiau.
Tik visuomet nutylima, kad maksimalias techninių apžiūrų kainas Lietuvoje savo įsakymu nustato susisiekimo ministras. Ir absoliučiai visos technines apžiūras šiuo metu vykdančios įmonės taiko būtent maksimalius įkainius.
Be to, teiginys, kad didesnė konkurencija padidins kainas, apskritai prieštarauja ekonomikos dėsniams. Galima šaržuoti iki begalybės ir Vyriausybei pasiūlyti maisto kainų augimą valdyti priimant įstatymą, kad kiekviename regione gali veikti tik po vieną prekybos tinką. Ar kas nors į tokius siūlymus pažiūrėtų rimtai? Žinoma, ne. Bet techninių apžiūrų atveju kažkodėl žiūri.
„Sudarius sąlygas naujoms įmonėms įsilieti į techninių apžiūrų paslaugų rinką, būtų pasiektas priešingas poveikis – padidėjusi konkurencija rinkoje paskatintų paslaugų kainų mažėjimą“, – tai taip pat Konkurencijos tarybos išvada.
Rinkos liberalizavimo kritikai dažnai pasako tik pusę tiesos. Pavyzdžiui, aiškinama, kad negalima leisti, jog technines apžiūras imtų vykdyti kiekvienas kur nors garaže veikiantys automobilių servisai. Tačiau nutylima, kad taip nebūtų, nes techninių apžiūrų centrai yra akredituojamos kontrolės įstaigos ir pagal tokioms įstaigoms keliamus reikalavimus, ta pati įmonė negali transporto įmonių ir taisyti, ir vertinti jų techninės būklės. Tai reiškia, kad autoservisas negalėtų teikti tokios paslaugos. Beje šiuos, kokybinius reikalavimus kelia tarptautinis standartas, o kontrolės įstaigas vertina Nacionalinis akreditacijos biuras, taigi kokybė yra kontroliuojama.
Konkurencija ir laisva rinka sureguliuoja ne tik kainas, bet ir paslaugų kokybę. Patys sau atsakykite į klausimą, kur važiuotumėte atlikti techninės apžiūros – ar ten, kur paslaugos prastos, kur jų tenka kone mėnesį užsiregistravus laukti eilėje, ar ten, kur viskas gerai? Atsakymas, matyt, aiškus, bet dabar vartotojai neturi galimybės pasirinkti, nors vartotojų nusiskundimų techninių apžiūrų centrais apstu ir socialiniuose tinkluose, ir naujienų portaluose.
Neretai teigiama, kad rinkos liberalizacija augintų korupcijos riziką, esą greitai atsirastų paslaugų teikėjų, kurie leidimą dalyvauti eisme už kyšius suteiktų netvarkingoms transporto priemonės. Na, korupcija dabartiniuose apžiūrų centruose, nors ir mažesnė nei prieš dešimtmetį, vis tiek yra vieša paslaptis. O laisva rinka jos paprasčiausiai netoleruotų, nes niekas nenorėtų mokėti kyšius vien dėl to, kad kontrolierius „nesikabinėtų“. Sąžiningos įmonės tikrai nenorėtų savo pajamomis dalytis su tais, kurie veikia apeidami taisykles.
Tad jau seniai metas atsisakyti dabartinių ribojimų, trukdančių to pageidaujančioms įmonėms žengti į šią rinką. Nes tai visų pirma būtų naudinga vartotojams, kurie paslaugas galėtų gauti greičiau, arčiau namų ir už patrauklesnę kainą.