Dėmesys – formai, ne turiniui
Tiesa, kol kas didžioji dalis Europos Sąjungos finansinės paramos, kurią verslui per įvairias programas siūlo Vyriausybė nukeliauja į santykinai greitai atsipirkimą garantuojančius projektus, tokius, kaip atsinaujinančių energetikos šaltinių – saulės, vėjo parkų subsidijavimą. Tuo tarpu „žaliuosiuose“ pirkimuose praktiškai nėra iniciatyvų, kurios leistų pramonei keistis ilgailaikėje perspektyvoje, diegiant technologijas ir praktikas gamyboje, kurios užtikrintų ilgalaikį sumažintą neigiamą poveikį aplinkai.
Mano supratimu, dabartinė paramos sistema įvairiems aplinkosauginiams projektams yra ydinga, nes nežiūri į tolimesnę perspektyvą, o pramonės „žalioji“ transformacija vyksta vėžlio greičiu, be to dažniausiai paties verslo iniciatyva, be jokios valdžios pagalbos ar paskatinimo. Kita vertus pati žalioji pramonės transformacija kol kas labiau panaši į „žaliąjį“ plovimą (angl. greenwashing), kur didžiausias dėmesys dažniausiai rodomas formai, o ne į turiniui, nes tikrasis „žaliasis perversmas“ gamyboje yra ir techniškai sudėtingas, ir labai brangus. Todėl net jei visą Lietuvą užstatysime saulės kolektoriais ir vėjo parkais, tai vis tiek šalies pramonininkams gamybos sąnaudų neleis sumažinti bent trečdaliu, kas laikoma svarbiu pasiekimu.
Kas yra tas gyvavimo ciklo vertinimas?
Šiuo atveju Lietuvoje, skirtingai nei Vakarų Europoje ir Skandinavijoje, kol kas labiausiai trūksta suvokimo kas yra vadinamasis gyvavimo ciklo vertinimas LCA (angl. Life cycle assessment) ir su juo susijusio poveikio aplinkai bei konkretaus gaminio aplinkosauginis vertinimas EPD (angl. Environmental product declaration). Gyvavimo ciklo vertinimas apima visų išteklių, energijos sąnaudų, medžiagų, emisijų ir atliekų vertinimą visame cikle t. y. nuo žaliavų išgavimo, produkto sukūrimo, naudojimo ir iki pat produkto utilizavimo ar perdirbimo. Tik atlikus šį vertinimą galime pasakyti kokį poveikį aplinkai daro konkretus produktas visame jo gyvavimo cikle.
Dažniausiai pramonės įmonės apie tai sužino tik tada kai pradeda galvoti apie eksportą ir potencialus klientas iš jų pareikalauja aplinkosauginės produkto deklaracijos (EPD). Tada ir prasideda paieškos. Kas gali parengti tokią deklaraciją? Kiek tai užtruks? Kiek kainuos? Kas gali patvirtinti? Ar reikia ją registruoti tarptautiniame registre? Dažniausiai tokios paieškos baigiasi tuo, kad klientas nesulaukęs atsakymo tiesiog pasirenka kitą tiekėją.
Kitas svarbus aspektas – dabartinės ES lėšomis finansuojamos priemonės yra neskirtos pramonės konkurencingumo gerinimui įgyvendinant taršos mažinimą. Skelbiamos finansavimo priemonės yra labiau skirtos energijos sąnaudų mažinimui ir dažniausiai yra realiai – neįgyvendinamos. Pavyzdžiui, reikalavimas sumažinti energijos sąnaudas 30% kai kalbama ne apie vieną konkretų gamybos procesą, bet apie visą gamybą. Daugeliui pramonės šakų dar nesukurtos techninės priemonės galinčios padaryti tokį milžinišką pokytį.
Visuomenė maitinama mitais?
Visuomenė apie taršos mažinimo priemones dažniausiai išgirsta tada kai pristatomi nauji mokesčiai. Pavyzdžiui nuolat didinami degalų akcizai ar taršių automobilių taršos mokestis, jų teikėjų manymu, turėtų skatinti atsisakyti taršių ir daug kuro naudojančių transporto priemonių pereinant nuo vidaus degimo variklius turinčių transporto priemonių prie elektromobilių. Tačiau ir be pastarųjų, o juo labiau su jais, elektros vartojimas sparčiai auga. Klausimas – kokias problemas tokiu pokyčiu išspręsime? Vertinant elektromobilio gyvavimo ciklą jau nustatyta, kad pagaminus tokį automobilį ir po naudojimo jį utilizavus, aplinka teršiama kelis kart daugiau nei gaminant ar utilizuojant įprastą automobilį su vidaus degimo varikliu. Tai nulemia ličio jonų baterijos, jų gamybą ir neišspręstas perdirbimo klausimas.
Tiesa tik tai, kad konkrečiame mieste ar geografinėje vietovėje neigiamą poveikį aplinkai elektromobilis daro mažesnę, bet jeigu kalbame apie teršimą viso gyvavimo ciklo vertinimo požiūriu, tai elektromobilis iš esmės nieko neišsprendžia.
Kitas aspektas, globalioje rinkoje vis dar labai daug elektros energijos pagaminama deginant dujas ar kitą iškastinį kurą, tad jeigu aš kraunu savo „Teslą“ elektra, kuri pagaminta deginant dujas, ar aš galiu sakyti, kad emisija yra nulinė? Ir netgi tada kai elektromobilio pakrovimui naudoju elektrą pagamintą iš vėjo ar saulės jėgainės, „žalumas“ irgi yra tik santykinis, nes tiek saulės, tiek vėjo jėgaines juk taip pat reikia padaryti, o pasibaigus gyvavimo ciklui – utilizuoti. Tad jeigu mes įvertinsime jų visą gyvavimo ciklą – t.y. kiek metų jėgainės tarnaus, kokį aplinkai poveikį padarys per visą savo gyvavimo ciklą – galiausiai poveikis aplinkai bus. Šito supratimo pas mus stokojama, o aplinkosauginės problematikos sprendimų matymas yra itin susiaurinamas.
Tad ką gi reiktų neatidėliotinai daryti jau dabar? Visų pirma, keisti aplinkosauginės skatinimo politikos prioritetus, o Lietuvoje diegti tai, kas jau senokai itin plačiai taikoma daugelyje Vakarų Europos ir Skandinavijos šalių t.y. siekti, kad pramonės įmonės pradėtų realiai kontroliuoti savo daromą poveikį aplinkai, tiek per lokalų poveikio aplinkai vertinimą, tiek per savo sukuriamų produktų gyvavimo ciklo vertinimą.
Kodėl tuo būtina užsiimti jau dabar, nes kol kas tokie gaminių aplinkosauginiai vertinimai LCA nėra privalomi, o yra labiau verslų tarpusavio susitarimo reikalas, bet pavyzdžiui nuo 2045 metų, bent jau statybos produktams aplinkosauginė deklaracija EPD bus privaloma, o pastarosios neįmanoma padaryti neatlikus gaminių gyvavimo ciklo vertinimo analizės. Tai reiškia, kad jau pakankamai greitai iš mūsų šalies pramonės bus ne prašoma, o reikalaujama pateikti konkretaus gaminio poveikio aplinkai vertinimą: nuo žaliavos išgavimo ir perdirbimo, konkretaus produkto pagaminimo, platinimo ir naudojimo iki jį sudarančių medžiagų perdirbimo ar galutinio utilizavimo.
Svarbu žinoti ir tai, kad produkto poveikio aplinkai deklaracija yra tarptautinis dokumentas, kuris pateikia išsamią informaciją apie produkto gamybos ciklo poveikį aplinkai ir žmogui. Tai taip pat ir įrankis verslui, kuris leidžia įgyvendinti poveikio aplinkai valdymą. EPD deklaracija yra formuojama LCA gyvavimo ciklo vertinimo skaičiavimais ir suteikia pagrindą produktų palyginimui. Turėdamas tokią ataskaitą verslas žino, kiek sunaudoja energijos žaliavų gamyboje, ką išskiria į aplinką, ką iš jos paiima; kiek ir kaip jos sukurtas produktas yra perdirbamas ir t.t.
Valstybė turėtų skatinti LCA ataskaitų rengimą
Parengti tokią LCA ataskaitą, sukaupti reikiamą informaciją, sukurti modelį, reikalingas ir laikas, ir nemažos finansinės investicijos, todėl būtų logiška, kad tiek į pramonę, kuriai reikalingos tokios analizės, sprendimų priėmimui, tiek į tokias ataskaitas rengiančias įmones atsisuktų valstybė. Jos paskatinimas ir parama, leistų greičiau transformuoti šalies pramonę į labiau draugišką aplinkai. Taip pat tai leistų padidinti konkurencingumą.
Pavyzdžiui, jeigu įvairios Europos Sąjungos paramos programos būtų nukreiptos į tai, kad šalies pramonė turėtų bent 5 proc. sumažinti savo poveikį daromą visuotiniam atšilimui, tai šiam tikslui pasiekti reikalinga įsivertinti esamą situaciją – t.y. reikia parengti gyvavimo ciklo LCA vertinimą. Iki šiol tokius vertinimus daugelyje atvejų turi tik Lietuvoje veikiančios užsienio kapitalo įmonės.
Ir pabaigai, kol kas su aplinkos tarša Lietuvoje kovojama praktiškai tik draudimais ir didesniais mokesčiais, o pavyzdžiui, pats lakiųjų organinių junginių išsiskyrimas į aplinką nėra rimtai kontroliuojamas, nes nėra parengta nei atitinkamų metodikų, nei realiai žinoma kaip tai daryti. Tuo tarpu šiai problemai spręsti Europoje ir Amerikoje taikoma lakiųjų organinių junginių nevaldomo išmetimo metodika yra įteisinta kaip privaloma.
Aplinkosauga finansiškai skaudžiai gula ir ant gyventojų pečių, nes pavyzdžiui didėja akcizai dyzelinui – reiškia vėl brangsta kuras. Vis dėlto ir šiuo atveju klausimas lieka atviras, ar tas apmokestinimas kažką realiai sprendžia aplinkosaugoje ar tik dar labiau patuština gyventojų kišenes. Ir jeigu iš žmonių yra paimami pinigai tik už tai, kad jis važinėja dyzeliniu automobiliu, kur konkrečiai šie pinigai panaudojami.