Atskiri verslo sektoriai, ypatingai regionuose, susiduriantys su visų kvalifikacijos lygių darbuotojų trūkumu, jau beveik išsėmė optimizacijos, automatizacijos galimybes ir priverstinai stabdo plėtrą. Šiuo atveju ne esame išskirtiniai: skaičiuojama, kad visų ES regionų dirbančiosios populiacijos dalis 2015–2020 m. sumažėjo 3,5 mln. žmonių. Ilgainiui prognozuojama tolimesnė mažėjimo tendencija 2050 m. pasieksianti 35 mln. darbingo amžiaus žmonių trūkumą. Tačiau kai kurie Europos regionai, beje, tarp jų ir Lietuvos vidurio-vakarų regionai, dėljaunų gyventojų vidinės ir tarptautinės emigracijos, kritusio gimstamumo susiduria su ypač sparčiu žmogiškųjų kompetencijų mažėjimu.
Prognozuojama, kad vien Telšių ir Šiaulių apskrityse per ateinančius metus trūks daugiau kaip 4 tūkstančių inžinierių. Informacinių technologijų specialistų trūkumas Lietuvoje jau dabar sudaro 14 tūkst. ir šis poreikis tik auga. Naujų talentų ruošimo ir jų poreikio prognozė Panevėžio regione atskleidė, kad 2021-2025 metais esamos vietinės pramonės įmonės yra pasiruošusios įdarbinti beveik 14 tūkst. darbuotojų, kai vietos švietimo įstaigos planuoja jų paruošti 2 tūkst. Inžinerijos pramonės specialistų ruošimo atotrūkis iš viso stulbinantis –regione reikės 5 tūkst. specialistų, o planuojama pasiūlyti vos 160. Ši situacija turi neraminti ne tik darbdavius, bet ir mūsų sprendimų priėmėjus, nes tokia prastėjanti situacija turės ženklų neigiamą poveikį visai ekonomikai. Lietuvos inžinerijos pramonėje vienas dirbantysis per metus sukuria virš 40 tūkst. eurų pridėtinės vertės. 5 tūkst. darbo vietų nesukūrimas kasmet reiškia 200 mln. eurų vertės netekimus, iš kurių beveik pusė yra nesumokėti įvairūs mokesčiai. Ir čia tik Panevėžio krašte, ir tik inžinerinėje pramonėje. Pridėkime dar naujų investuotojų atėjimo faktorių ir tai, kad gamyboje, trūkstant vienos srities specialistų, dažniausiai susilaikoma ir nuo kitų darbo vietų kūrimo.Taigi Lietuvos mastu švietimo ir darbo rinkos nesusikalbėjimas reiškia milijardinius mūsų visų gerovės praradimus, didesnio finansavimo netenka gynyba, švietimas, socialinės paslaugos.
Deja, labai nedaug žmonių politikoje mąsto apie tai, kad pirmiausia reikia skatinti pridėtinės vertės kūrimą, o tik tada jau galvoti apie tai, kaip padalinti. Gal todėl tradiciškai viešoje erdvėje vis dar keliamas klausimas, kodėl verslas kišasi į švietimo (suprask, ne į savo) reikalus? Turime suvokti, kad švietimas per pastaruosius dešimtmečius smarkiai išsiplėtė – švietimo sistemos išsivystė ir tapo pagrindiniais ekonomikos augimo ir klestėjimo varikliais, su juo siejama bendruomenės kūrimas, ekonominė ir socialinė pažanga.
Lietuvos įmonės konkuruoja globaliose rinkose, daugelio jų produkcija yra orientuota ne į vidaus, o į eksporto rinkas. Mūsų ekonomika telkiasi regioniniuose gamybos centruose, susietuose tarpusavyje globaliomis informacijos ir tiekimo grandinėmis. Tokie centrai plėtojami ten, kur galima sukurti lyginamąjį pranašumą, prieinant prie reikiamų žmogiškųjų kompetencijų. Todėl kalbėdami apie regionų atsigavimo receptus ar investicijų pritraukimą, neturime pamiršti pagrindinio veiksnio - švietimo. Universiteto filialas, kolegija ar profesinio rengimo centras regione veikia kaip socialinės gyvasties prielaida ir jaunimo pritraukimo magnetas, užtikrinantis jaunimo pasilikimą regione.
Siekiant į Lietuvą pritraukti ir išlaikyti aukštos pridėtinės vertės gamybos ar paslaugų įmones mums būtina užtikrinti kvalifikuotų specialistų rengimą regionuose, auginti talentus ir didinti aukštos kvalifikacijos specialistų rinką. Trūkstamų specialistų rengimas yra gyvybinis valstybės interesas, nes tai užtikrina ne tik verslo poreikius, bet ir sprendžia regionų ateities klausimus. Ir nors universitetaibei kolegijos Lietuvoje susiduria su daug iššūkių, turime į kolegijų jungimą žvelgti ne tik per švietimo sistemos optimizavimo prizmę. Būtina įvertinti bendrą socialinį-ekonominį kontekstą. Privalome regionuose išsaugoti turimą švietimo potencialą ir galvoti, kaip jį auginti. Negalime vadovautis vien tik sausais ekonominio racionalumo ir atsiperkamumo kriterijais, nes regionų švietimo įstaigų misija tikrai ne tokia.
Beje, apie racionalumą: teko kartą Danijoje lankytis viename mažo miestelio nedideliame viešbutyje, kuris, kaip išaiškėjo vėliau, buvo visai ne viešbutis, o multifunkcinis kompleksas, kuriame dieną veikdavo vidurinė mokykla, o vakarais jaukioje modernioje aplinkoje rinkdavosi vietos bendruomenė. Kompleksą sudarė apšviestas stadionas, aktų salė, uždara sporto salė, viešoji biblioteka, nedidelis restoranėlis ir viešbutis miestelio svečiams. Sektinas pavyzdys, kaip brangi viešoji infrastruktūra gali tarnauti ne aštuonias, o šešiolika valandų, generuoti papildomas pajamas ir svarbiausia – užtikrinti džiaugsmą ir gyvastį negausiai vietos bendruomenei.
Tiek įmonės, tiek švietimo ministerija kalba apie tą patį – reikia kelti mokslo kokybės kartelę. Specialistų paruošimo kokybė yra labai svarbi visiems, bet supratimas kaip reikia jos siekti skiriasi. Jeigu moksleivis aukščiausiais balais išlaiko baigiamuosius egzaminus, įstoja į aukštąją mokyklą ir ją puikiai baigia – ar čia yra kokybė? O jeigu pabaigęs mokslus supranta, kad jo profesija nepaklausi arba perteklinė, ir emigruoja – kaip studijų kokybę ir naudą visuomenei vertinti tokiu atveju? Verslo požiūriu tokia švietimo sistema ne tik nekokybiška, tačiau ir nuostolinga, o ilguoju laikotarpiu netgi pražūtinga.
Visi sutariame, kad kolegijų ir aukštojo mokslo kokybė prasideda nuo ikimokyklinio ugdymo ir bazinio moksleivių parengimo. Be kokybiškų šių pagrindų, be Mokytojų ir užtikrintos pedagoginės laisvės, dedančios pagrindus mokinių ateities gebėjimams, tikrosios kokybės aukštająme moksle pasiekti bus neįmanoma. Turime pagaliau pripažinti, kad pasiekėme kritinį tašką. Per ateinančius penkerius metus struktūrinėje darbo rinkoje ketvirtadalį dabartinių specialybių pakeis visiškai naujos, reikalaujančios visiškai kitų kompetencijų. Pasaulis keičiasi beprotišku greičiu, tuo tarpu mes per 30 nepriklausomybės metų nesugebėjome padėti tinkamų pamatų ateities švietimo sistemai. Ar dar turime šansų ir vilties?