Nutarimo esmę tuomet paprastai paaiškino Seimo Biudžeto ir finansų komiteto (BFK) pirmininkas Stasys Jakeliūnas: „Tiesiog keliame tikslą išsiaiškinti bendrąją valstybės vykdytą finansų politiką nuo pat krizės išvakarių, pačios krizės metu ir tuojau po jos.“ Klausiamas, kam to reikia, atsakydavo, kad reikia išmokti krizės pamokas ir nebekartoti klaidų.
Jau tuomet buvo aišku, kad komisija iš esmės imasi akademinės veiklos, kurios rezultatas bus įdomus Lietuvos verslo istorikams (jei tokių yra), o surinktos žinios šiandien gali būti aktualios archyvarams, bet ne strategams – per 10 metų pasikeitė aplinka, reguliavimas, rinkos struktūra ir instrumentai.
Birželio 26-ąją Seime įvyko keistokos tyrimo išvadų iniciacijos apeigos, kurių metu komiteto pašvęstieji iš esmės pritarė dokumentui, o komiteto galva S. Jakeliūnas mielaširdingai leido „patiems spręsti“, kaip jį tobulinti toliau.
Ką tobulinti, iš tiesų yra. Ir daug.
Esu vienas iš tų retų žmonių, kurie perskaitė visą tekstą, primenantį jūreivišką troškinį, kurio paviršiuje plaukioja Lietuvos banko ekonometrijos specialisto Tomo Ramanausko 2012 metais rašytos studijos gabalai, paties S. Jakeliūno įvairių laikotarpių tekstų atplaišos ir nežinia iš kur įkritusių kategoriškų teiginių prieskoniai.
Tyrimas pasižymi tuo, kas apskritai būdinga politizuotos analitikos žanrui – retrospektyvios įžvalgos, selektyvi informacijos atranka ir... neegzistuojanti rekomendacijų dalis.
Perskaičius masyvų tekstą negaliu atsikratyti vienos minties: „Kam visa tai?“ Krizės komisiją ištiko krizė. Kodėl?
VAKAR
Pirma, mes visa tai jau matėme. Ir ne kartą.
Gyvename „dabar“ laikotarpiu, todėl retas prisimena, kad 2010 metais krizės priežastis aiškinosi Europos Komisija, o Lietuvoje buvo atliekamas parlamentinis bankų priežiūros 2005–2008 metais tyrimas ir p. Jakeliūnas jame dalyvavo. 2010 metais jis parašė knygą „Lietuvos krizės anatomija“, kurioje išdėstė savo požiūrį į globalios finansų krizės įtaką šalies ekonomikai. Pateikė, jo manymu, atsakingų asmenų sąrašą.
2012–2014 metais, būdamas premjero A. Butkevičiaus patarėju, vėl kalbėjo apie krizę, o 2013 metais komentare iškalbingu pavadinimu „Kiek dar leisime komerciniams bankams šantažuoti valstybę?“ jau naudojo tuos pačius verbalinius ginklus kaip ir šiandien: VILIBOR, skandinaviškų bankų įtaka, prastas Lietuvos banko darbas ir Švedijos parlamento klausymai, kuriuos jis interpretuoja savaip.
Tačiau gautas rezultatas p. Jakeliūno, matyt, netenkino. Ne tuo keliu krypo ir šio Seimo komisijos darbas, tad pirmininkas perėmė iniciatyvą į savo rankas. Seimo komisija staiga nustojo klausti ir pradėjo transliuoti nelyginant radijo stotis, kurioje dirbanti žvaigždė nusprendė pasinaudoti turimu eteriu nuomonei apie nekenčiamą kaimyną reikšti.
Nuo pirminio tikslo „išsiaiškinti priežastis ir išmokti pamokas“ komisija nutolo negrįžtamai. Ir labai priartėjo prie BFK komiteto pirmininko misijos „surasti ir sunaikinti“.
Tačiau vieno žmogaus rūstybės įrankiu tapusi komisija tokiu būdu iš anksto devalvavo išvadas, kurios turėtų būti paskelbtos spalio pabaigoje. Tai, greičiausiai, puikiai supranta ir S. Jakeliūnas, dar nebaigto tyrimo rezultatus pradėjęs viešinti kiekviena tinkama ir nelabai proga.
Aš jau sakiau ir pakartosiu darsyk – Seimo tyrime per mažai diskusijų, bet per daug skubotų išvadų.
ŠIANDIEN
Antra, puikiai suprantu, kokią žinutę iš tiesų mėgina formuluoti „Krizės komisija“.
Vienu sakiniu: „Krizę Lietuvoje 2008 metais sukėlė Švedijos bankai.“ Būtent tokia tvarka.
Tai lygiai absurdiška ir lygiai pavojinga, nes kuriama iliuziją, kad globali finansų krizė, kuri yra faktas, Lietuvą apėjo šonu, o 14,8 proc. BVP nuosmukis 2009 metais, kas irgi yra faktas, tebuvo bankų, kuriuos prastai prižiūrėjo ir prižiūri Lietuvos bankas, rankų darbas. Suprask, jei ne Skandinavijos bankai, Lietuvoje krizės nebūtų.
Tačiau bankams deguonies pradėjo trūkti iškart, kai tik globaliose finansų rinkose prasidėjo branduolinę reakciją primenantis procesas, bematant sukėlęs likvidumo krizę. Lietuvoje problemos tapo akivaizdžios ketvirtąjį 2008 metų ketvirtį, kuomet pradėjo byrėti NT rinka, trinksėjo užsidarančios eksporto rinkų durys, staigiai sumažėjo pasitikėjimas valstybės galimybėmis skolintis, pakilo VVP palūkanos ir, kartu su jomis, VILIBOR.
Tuo pat metu, ne vėliau, bankų pelnas pradėjo trauktis ir paskutinįjį 2008 metų ketvirtį sumažėjo daugiau nei 10 kartų, o kitąmet bankai patyrė didžiausią Lietuvos bankininkystės istorijoje – 3 milijardų litų – nuostolį.
Ši dalis niekaip nesisieja su pareiškimais, kad bankai ne tik sukėlė krizę, bet ir „lupikavo“ bei „pasipelnė“.
Kodėl tad „krizės komisija“, ar, greičiau, komisijos pirmininkas, byloja kitaip? Nes taip patogiau. Jei visuomenė tokiu naratyvu patikėtų, tai reikštų, kad ant Lietuvos bankų sistemos būtų galima sukabinti praktiškai visas problemas, kurių Lietuvos ūkis yra turėjęs ir turi. Bankai taptų visuomenės priešu Nr. 1 ir, leiskite spėti – tai taptų ne tik puikia komunikacijos platforma daliai politinių jėgų, bet ir naujos p. Jakeliūno knygos esmine žinia.
Tik kodėl tokius pusantrų metų trunkančius „tyrinėjimus“ turėtų finansuoti mokesčių mokėtojai?
RYTOJ
Trečia, Seimo tyrimas susikoncentravo į praeitį lyg ir suponuodamas mintį, kad krizės ir postkrizės laikotarpiu vykę procesai aktualūs ir šiandien. Dėsninga, turint galvoje, kad iki šiol daugiausiai Seimo komisijos dėmesio ir ilgiausio nagrinėjimo susilaukė VILIBOR – nuo 2014 metų pabaigos nebeegzistuojančios vidutinės tarpbankinių paskolų litais palūkanos.
Bet, ponai, mes šiandien turime realių, karštų problemų, kurias išsprendus galima būtų tikėtis sisteminių pokyčių, o ne archeologinių radinių.
Bankų rinkoje didelė koncentracija? Pritariu. Didesnis bankų skaičius Lietuvai būtų tikrai į naudą. Šaržuojant, galima būtų pasakyti, aš, kaip asociacijos vadovas, grynai savanaudiškai suinteresuotas, kad LBA turėtų daugiau narių.
Lietuva sugebėjo įrodyti, kad gali tapti fintechų šalimi? Sukurkime geresnes sąlygas, pradedant nuo higienos dalykų, pavyzdžiui, bankroto procedūros optimizavimo, kad Lietuva galėtų tapti ir fintechų, ir bankų šalimi. Juolab, kad bankai ir patys yra fintechai, tad turime daugiau argumentų tinkamai išnaudoti momentą. Tikriausiai Vyriausybės kanceliarija jau išsiuntė laiškus 50 patikimiausių Europos bankų? Ne? Norėčiau priminti – mūsų jurisdikciją vien šiais metais paliko net du bankai.
O gal imkimės rizikos valdymo sistemos tobulinimo? Neseni pinigų plovimo skandalai apnuogino ne tiek bankų, kiek visos pinigų plovimo prevencijos sistemos bėdas. Mūsų šalyje šią veiklą reglamentuoja Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymas, o instituciniu lygmeniu prevencijos politiką įgyvendina net 12 skirtingas funkcijas ir atsakomybes turinčių institucijų. Bankai yra viena iš jų.
Prie Europos Tarybos veikiančios tarptautinės pinigų plovimo prevencijos organizacijos MONEYVAL ekspertai Lietuvos banko pasirengimą ir veiksmus vertina labai gerai, komercinių bankų – gerai, o kitų sistemos institucijų – patenkinamai. Jei norime tikrai efektyviai veikiančios sistemos, visi jos komponentai turi veikti gerai ir labai gerai. Ko laukiam?
Atsiranda besiskundžiančių, kad bankai sunkiau skolina, o valstybė suinteresuota gamybos įmonių plėtra regionuose? Pakalbėkim apie aiškiais prioritetais pagrįstą valstybės garantijų sistemą ir kapitalo rinkų plėtrą.
Šiandien tokie projektai tiesiog įstringa labai griežto rizikos vertinimo sietuose. Aš nesakau: „Atpalaiduokim reguliavimą.“ Ačiū, krizė bankus išmokė, kad atsargumas svarbiau nei pelnas. Aš sakau: „Dalinkimės riziką.“ Ir bankai mielai skolins.
Demografinė situacija negerės, imigrantų nenorime, bet „Pramonė 4.0“ koncepcija patinka? Jei verslui investuoti į technologijų atnaujinimą neužtenka finansinio pajėgumo, tai gal Seimas galėtų paskelbti robotų revoliuciją, kaip tai padarė Japonija, o valstybė – suteikti garantijas įmonių technologiniams perginklavimui? Tikslinė valstybės garantija robotizuotoms gamybos linijoms. Kas nors? Užtikrinu, bankai skolins.
Bankai tiesiogiai priklauso nuo savo klientų. Kai klientui gerai, gerai ir bankui. Kai klientui sunku – bankai irgi patiria sunkumų. Klientų ir bankų santykis labiau primena ilgalaikę partnerystę, o ne sąmoningai konstruojamą konfliktą, kurį mums taip ilgai bandė brukti anksčiau minimo jūreiviško troškinio virėjai.
Priminsiu šiuos klausimus spalio pabaigoje, kai „krizės komisija“ oficialiai baigs darbą. Svarbiausia, kad nebūtų per vėlu.