Kai kalbame apie valstybines įmones ir jų valdymą, pirmas pavyzdys dažnai būna Norvegija. Kuri gan plačiai naudojasi įvairias modeliais. 40 didesnių kompanijų yra valdomos pilnai Norvegijos. Tai dažniausiai yra įvairios, tyrimų, sveikatos priežiūros ar infrastruktūrą plėtojančios finansinės bendrovės bei loterijos organizatorius.
Dar 33 bendrovės yra valdomos dalinai, kur dalis akcijų yra valdomų privačių investuotojų. Juo gali tapti bet kuris norvegas ar kitos šalies pilietis ir gauti dalį bendrovių uždirbamo pelno. Dažnai tai aiškiai pelno siekiančios bendrovės, tarp kurių lietuviams geriau žinomos yra „Equinor“ (buvęs Statoil), viena didžiausių Pasaulio aliuminio gamintojų „Norsk Hydro“, aviacijos kompanija „SAS“ ar finansų grupė „DNB Nor“.
Iš įdomesnių faktų galima paminėti, kad valstybinės įmonės dažniausiai turi akcinės bendrovės statusą. Iš 40 bendrovių 32 yra akcinės bendrovės, kurias pilnai kontroliuoja valstybė. Tas procesas yra jau pajudėjęs, o Lietuvoje šio statuso vis dar bijomasi, greičiausiai dėl nežinojimo, kad taip lengviau galima pritraukti lėšas ir valdyti rizikas.
Iš 33 kotiruojamų bendrovių valstybės dalis svyruoja nuo 10 iki 99 proc. Paprastai sunkiosios pramonės bendrovės valdomos didesniu procentu, o finansų sektorius ar netgi nekilnojamo truto bendrovės mažesniu. Pavyzdžiui, mūsų minėti DNB – vos 34 proc., o „Equinor“ – 67 proc., kurie leidžia pilnai kontroliuoti bendrovę, bet ir atverti ją investuotojams.
Taip pat Norvegija 1990 metais yra įkūrusi šalies stabilumo fondą, kuriame investuojami pertekliniai pinigai, kurie surenkami tiek iš išgaunamos dujų ir naftos, tiek ir iš valstybinių įmonių. Pavyzdžiui, kad ir nekotiruojama elektros skirstymo bendrovė „Statnett“ privalo išmokėti dividendais 90 proc. savo pelno. Minėtas fondas tapo didžiausiu Pasaulyje tokio tipo fondu ir viršijo 213 milijardų dolerių vertę. Fondas investuoja ne tik į kelias norvegiškas bendroves. Investicinis portfelis talpina daugiau nei 8000 skirtingų bendrovių iš viso Pasaulio.
Tokie pavyzdžiai rodo, kad valstybė, jei gali tai privalo kurti pridėtinę vertę savo bendrovių valdymu ir išnaudoti visas galimybes – tame tarpe ir viešas bendrovių kotiravimas pritraukiant kapitalą į šalį.
Lietuvoje mes turime taip pat daug valstybinių valdomų įmonių. Pagal Valdymo koordinavimo centro duomenis jų yra 33, tačiau kotiruojamų biržoje turime tik energetines bendroves „Ignitis grupė“, „KN Energies“, „Amber Grid“ ir Litgrid. Litgrid kotiruojamas labai ribotai, nes vos 2 proc. yra biržoje, panaši situacija ir su „Amber Grid“. „Ignitis grupė“ bei „KN Energies“ yra Europinio pavyzdžio žaidėjas, kai bendrovės ketvirtis yra prekiaujama biržoje ir pritraukia investuotojus. Bet kuris, kuris nori uždirbti iš žaliosios energetikos, gali gauti tiek patrauklius dividendus, tiek pretenduoti į akcijos kainos pokyčius.
Lietuva aiškiai atsilieka bendrovių valdymo inovacijose ir nepakankamai naudoja finansinius instrumentus, taip skurdindama savo šalies piniginius klausimus, bet ir nesukuria patrauklios kapitalo rinkos, kuri galėtų tapti dar vienas šalies finansų ramstis ir kitoms bendrovėms. Kotiruojamos tik energetinės kompanijos – nors ir teik, bet to per mažai.
Šiame kontekste mes irgi neiškrentam iš bendro Europos paveikslo. Jei pažiūrėtume į viešai prieinamus duomenis, tai praktiškai pusė valstybių kotiruoja savo elektros tiekėjų akcijas. Kiek akcijų yra laisvai „judančios“ biržoje priklauso nuo šalies. Pavyzdžiui „Vokietijoje E.ON“ priklauso įvairiems fondams ir draudimo kompanijoms, tačiau likę 40 proc. smulkesniems investuotojams. Britų „Scottish and Southern Electricity Networks“ taip pat visiškai valdomi privataus kapitalo. Kotiruoti biržoje po 40 proc. akcijų yra nusprendę Lenkai, Portugalai ir Rumunai. O Italai savo įmonės „Enel“ valstybės rankose pasiliko tik 23 proc., Suomiai pusę „Fortum“ įmonės akcijų taip pat kotiruoja biržoje.
Bendrovių kotiravimo politika yra priimtina Skandinavijos šalims, Vokietijai, Austrijai ir labai populiaru Italijoje bei Ispanijoje. Taip pat vienoje efektyviausių skandinavų finansų rinkose praktika kotiruoti įmones yra plačiai paplitusi. Švedijos vyriausybė Telia kompanijoje valdo vos 41 proc. akcijų ir nesibaimina dėl kompanijos kontrolės. Beje, ši kompanija kotiruojama ir Vilniaus biržoje ir jos akcijų galima nusipirkti.
Norėtųsi matyti daugiau vakarietiškos ir skandinaviškos politikos Lietuvoje, kur galėtume investuoti ne į užsienio bendroves, bet į svarbias Lietuviškas, kurios vis dar stovi eilėje ir tarsi nesiryžtama perbristi upės, kurią jau perėjo išsivysčiusios valstybės. „Ignitis grupės“ prekybos aktyvumo ir mokamų dividendų nepakanka formuotis rinkai – reikia daugiau bendrovių ir drąsos priimant sprendimus.
