Šiuo metu, kai Lietuvos menininkai kalba apie visišką „dangaus uždarymą“ Rusijos propagandai per kultūrą mūsų šalyje, kai visuomenė aiškiai sako, jog nenori matyti ir asocijuotis su tuo, ką miestuose simbolizuoja stovintys sovietiniai karo paminklai, juo labiau – kai matome, kokius žiaurumus Ukrainoje vykdo Rusija – mes vis dar esame įpareigoti saugoti ir nesiliesti prie sovietizmo realybės atspindžio Vilniaus oro uoste.
Kalbėjome, aiškinome ir bandėme rasti kompromisą su Kultūros paveldo departamentu, tačiau sovietinių desantininkų ir lakūnų paminklų oro uosto fasade keitimas (kaip ir viso pastato būtina pertvarka) strigdavo dvejonėse ir diskusijose dėl būtinybės išsaugoti ir sovietinio laikmečio palikimą. Diskusijose, kad tai paveldas, tai kultūra, tai neišvengiama istorijos dalis, kurios naikinimas niekur nenuves.
Nūdienos įvykiai, ypač Rusijos armijos žiaurumai Bučoje, nepalieka abejonių, kad sovietinis laikmetis savo žiauriausia forma vis dar gyvas. Šiandien jau niekam nebelieka dvejonių, kad sovietinio laikmečio idealizavimas ir noras išsaugoti atributus tebuvo minkštosios galios pinklės, kuriose buvo užsipainiojusi didelė dalis ir Lietuvos intelektualų. Ryškėja tiesa, kad nėra pilkos spalvos. Yra tik balta ir juoda. O gal tiksliau balta ir raudona. Raudona nuo mūsų tautos pralieto kraujo, kančių ir priespaudos. Dabar geras metas dar kartą savęs paklausti: ar tai, ką saugome, tikrai vertybė? Ką norime, kad šie saugomi objektai mums primintų?
Ką siūlome? Artimiausiu metu iš esmės peržiūrėti visą kultūros paveldo sąrašą ir jame esančius sovietmečiu statytus objektus. Jų ten tikrai daug. Jų saugojimas valstybei ir juos prižiūrinčioms organizacijoms kasmet kainuoja milijonus. Vien Vilniaus oro uosto senojo atvykimo terminalo remontui per pastaruosius metus turime skirti virš milijono eurų.
Neabejotinai saugojamų objektų sąraše yra daug mūsų istoriją menančių šviesių ir tikrai vertingų objektų, kurių išsaugojimui šios lėšos galėtų būti skirtos, todėl siūlome artimiausiu įmanomu metu išbraukti Vilniaus oro uosto atvykimo terminalo pastatą ir visas jo dalis iš saugotinų vertybių sąrašų, leisti mums vykdyti pastato pertvarką, nuimti esančias sovietines skulptūras ir pagaliau žengti ten, kur yra daugiau šių dienų vertybių, o ne tų, kurios buvo aktualios tuomet, kai Lietuvos žmonės buvo vežami į gulagus už „sovietizmo neigimą“.
Jei reikia – argumentus, kodėl tokio pastato mums ilgalaikėje perspektyvoje tikrai nereikia, galime dar kartą pakartoti, visuose formatuose, susitikimuose ir konferencijose. Teorinės diskusijos vietą jau turi užleisti veiksmams. Mes tam pasirengę.