Spaudoje periodiškai galima pamatyti žinučių apie įmones, milijoninėmis ar šimtatūkstantinėmis baudomis nubaustas už konkurencijos ribojimą. Paprastai po to kyla polemika, ar Konkurencijos taryba ne pernelyg mosuoja baudų vėzdu ir skiria įmonėms maksimalias įstatymo numatytas baudas. Didelės įmonės paprastai baudas susimoka, tačiau mažesniems verslams susimokėti maksimalaus dydžio baudas būna gerokai sunkiau.
Nors oficialios statistikos apie tai nėra, tačiau turbūt atsirastų pavyzdžių, kai verslas po baudos skyrimo tiesiog neišgyvendavo. Tiesa, praktika rodo, kad dideles baudas gavusioms įmonėms vėliau neretai pavyksta susimažinti sankciją tesime. Pasitaiko atvejų, kai teismuose KT skirtos baudos ne tik sumažinamos, tačiau ir visai panaikinamos.
Tačiau po paskutiniųjų Konkurencijos įstatymo pakeitimų, įmonė, gavusi baudą, pirmiausia turi ją susimokėti ir tik paskui bylinėtis. Teisybė, įstatymas buvo papildytas nuostata numatančią galimybę įmonei pateikus garantiją ar laidavimą baudos mokėjimą sustabdyti. Tačiau kaip šis mechanizmas veiks praktikoje paaiškės tik po tam tikro laiko. Todėl baudos už Konkurencijos įstatymą paskyrimas jau savaime yra smūgis verslui.
Diskusija apie verslui skiriamų baudų dydį nėra dėkinga tema, nes visuomenė dėl įvairių priežasčių paprastai yra linkusi palaikyti atsakomybės griežtinimo idėjas. Be to, kadangi man tenka atstovauti Konkurencijos tarybos nutarimus ginčijančius verslus, aš nesu absoliučiai nešališkas. Kita vertus, aš ir nesiruošiu įtikinėti, kad baudos už konkurencijos pažeidimus nėra reikalingos, ar kad jos turi būti kuo mažesnės. Tai yra žalingos veikos, už kurias reikia bausti.
Klausimas, kurį prasminga iškelti diskutuojant apie baudas yra susijęs su bausmių politika – ar tos baudos yra pagrįstos ir teisingos. Kadangi už konkurencijos pažeidimą gali būti nubaustas bet kas – tiek privačios, tiek valdiškos įmonės, tiek verslai, kuriuose dirba tie, kas skaito šią žinutę, tiek jų giminaičių ar draugų verslai – visa visuomenė turėtų būti suinteresuota tuo, kad už tokius pažeidimus skiriamos baudos būtų teisingos, t.y. tokios, kokias skirti reikalauja įstatymas.
Praktikoje neabejotinai jau eilę metų pastebima sankcijų griežtėjimo tendenciją. Iš pradžių tokią tendenciją galima buvo suprasti, nes ilgą laiką baudos už Konkurencijos įstatymo pažeidimus būdavo santykinai nedidelės, lyginant su įmonių metinėmis pajamomis. Tačiau, mano asmeniniu vertinimu, pastaruoju metu praktika nukrypo į kitą kraštutinumą.
Dabar dažname tyrime bent vienas ūkio subjektas gauna maksimalią baudą. Pavyzdžiui, praėjusiais metais buvo nustatyti du antikonkurenciniai susitarimai. Bent vienu iš dviejų atvejų buvo skirta maksimali 10 procentų metinių pajamų dydžio bauda. Šiais metais buvo nustatyti jau 2 antikonkurenciniai susitarimai ir vienas procedūrinis pažeidimais. Dviem iš trijų atvejais buvo skirtos maksimalios baudos.
Tačiau greta baudos kaip procentinio dydžio augimo pastebima ir kita tendencija. Nors įstatymo nustatytas maksimalus baudos dydis nesikeitė nuo 2004 m., to negalima pasakyti apie pačios baudos apskaičiavimo būdą. Pavyzdžiui, ilgą laiką Konkurencijos įstatymo nuostatos buvo aiškinamos ir taikomos taip, kad bauda būdavo apskaičiuojama nuo pažeidimą padariusio juridinio asmens pajamų.
Tačiau 2019 m. Konkurencijos taryba priėmė bent 3 nutarimus, kur buvo pritaikyta kitokia atsakomybės koncepcija. Atsakomybėn buvo traukiamas ne pažeidimą padaręs juridinis asmuo, bet susijusių įmonių grupė kaip ekonominis vienetas. Taigi, pastaruoju metu galima stebėti esminį praktikos pokytį atsakomybės taikymo ir baudų skaičiavimo kontekste, kai nuo atskiro juridinio asmens atsakomybės bandoma pereiti prie solidarios, ekonominiam vienetui ar susijusių įmonių junginiui taikomos atsakomybės.
Praktine prasme tai reiškia, kad tokiais atvejais baudą skaičiuojame ne tik nuo pažeidimą padariusios įmonės, bet ir nuo kitų, su ja susijusių įmonių pajamų bendrai. Taigi, turime situaciją, kai įstatyme įtvirtinta maksimali bauda nesikeičia, tačiau faktiškai apskaičiuota bauda reikšmingai išauga vien dėl to, kad padidėja pajamų, nuo kurių skaičiuojama bauda, „bazė“.
Solidarios atsakomybės taikymo klausimas turi labai daug teisinių niuansų ir savaime yra gana kontraversiška tema. Tačiau esminis momentas yra tai, kaip toks pokytis „gimė“. Jis „gimė“ tiesiog keičiant įstatymo taikymo praktiką. Mano giliu įsitikinimu, norint taip keisti baudos apskaičiavimo praktiką, reikėjo keisti įstatymą. Tokie principiniai pokyčiai negali vykti vien baudas skiriančios institucijos nuožiūra, nekeičiant paties teisinio reglamentavimo.
Yra ir daugiau pavyzdžių, kai „požiūrio klausimas“ nulemia baudos dydį. Pavyzdžiui, įmonei viešojo pirkimo kontekste pažeidus Konkurencijos įstatymą, su pažeidimu susijusiomis pajamomis, nuo kurių skaičiuojama bauda, paprastai yra laikomos visos iš atitinkamos veiklos gautos pajamos.
Kitaip tariant, jeigu Jūs pažeidimą padarote tik viename pirkime, tačiau pajamas iš atitinkamos veiklos generuojate tiek dalyvaudamas kituose pirkimuose, tiek parduodami paslaugas privačiam sektoriui be pirkimų, su pažeidimu susijusiomis pajamomis nuo kurių bus skaičiuojama bauda vis tiek bus laikomos visos tokios veiklos pajamos. Net ir tos, kurios nieko bendro neturi su konkrečiu pirkimu.
Būtent tokia „taisyklė“ lemia, kad daugelyje bylų, susijusių su viešaisiais pirkimais, įmonės gauna maksimalaus dydžio baudas, nors konkretus pirkimas, kurio kontekste padarytas pažeidimas, gali būti santykinai nedidelis, sudaryti tik nedidelę dalį įmonės pajamų ir pan. Tokia praktika iš esmės suponuoja, jog nėra skirtumo, ar konkurencijos taisyklės buvo pažeistos viename pirkime, ar įmonė sudarė visą Lietuvą ir visus pirkimus apimantį kartelį, kadangi tiek vienu, tiek kitu atveju yra skiriama maksimali bauda.
Mano, kaip teisininko nuomone, tokia praktika nėra teisinga. Kai visais atvejais stengiamasi apskaičiuoti kuo didesnę baudą, o dažniausiai – taikyti maksimalią - prarandama galimybė diferencijuoti atsakomybę ir individualizuoti baudas.
Yra ir kitų, praktinių, pavyzdžių, kai baudų „išaugimą“ nulemia nieko bendro su pažeidimu ar jo sunkumu susiję dalykai. Kadangi įstatymas baudos lubas sieja su paskutinių iki Konkurencijos tarybos nutarimo priėmimo ūkinių metų pajamomis, kartais baudos dydžiui įtakos turi ir tai, kiek užsitęs Konkurencijos tarybos tyrimas. Praktikoje yra buvę atvejų, kai prieš priimant nutarimą skirti baudą tyrimas būdavo atnaujinamas ir nutarimas būdavo priimamas kitais metais, negu kad buvo ketinta, o tokia metų „rokiruotė“ nulemdavo tai, kad bauda buvo apskaičiuota nuo ženkliai didesnių pajamų dėl išaugusios metinės įmonės apyvartos.
Mes manome, jog tyrimas buvo atnaujintas ir persikėlė į kitus metus dėl institucijos klaidos. Institucija to nepripažįsta. Tačiau savo esme tai yra situacija, kurioje galima buvo tiesiog pasivadovauti protingumo principu ir paskirti mažesnę baudą. Net ir žmogus, manantis, kad už pažeidimus reikia bausti kuo greičiau vargu ar rastų argumentą paaiškinantį, kodėl įmonė turėtų mokėti kokiu šimtu tūkstančių eurų didesnę baudą vien dėl to, kad institucija nusprendė atnaujinti tyrimą ir pakeisti savo išvadas taip, kad jos atitiktų jos pačios tyrimo metu surinktą medžiagą?
Kalbant konkrečiai apie baudų poveikį įmonėms – tai nėra paprastas klausimas. Baudų poveikis verslui yra gana latentinis reiškinys, apie kurį, deja, mažai yra kalbama, ir kuris turbūt yra mažai analizuojamas. Konkurencijos įstatyme numatytas baudų lygis yra didžiausias visoje mūsų teisės sistemoje – iki 10 procentų metinės apyvartos už draudžiamus susitarimus ir piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi bei iki 1 procento už procedūrinius pažeidimus.
Natūralu, kad paimti iš įmonės veiklos 10 proc. apyvartos ir per tris mėnesius sumokėti į valstybės biudžetą nėra taip paprasta. Ypač mažesniam verslui. Net jeigu teismas ir sustabdo baudos mokėjimą, įmonės su „kabančiomis“ baudomis susiduria ir su kitomis problemomis, kadangi jų verslo partneriams kyla klausimų dėl įmonės veiklos tęstinumo.
Kadangi tai yra labai jautrūs dalykai, verslas apie tai nelinkęs viešai kalbėti. Konkurencijos taryba taip pat viešai neskelbia statistikos apie tai, kaip jai pavyksta baudas išsiieškoti nekalbant jau apie bendresnius tyrimus, apie tai, kaip Konkurencijos tarybos paskirtų baudų dydis paveikia verslo gyvybingumą.
Visai neseniai buvo inicijuotas Konkurencijos įstatymo pakeitimas, numatantis, jog Konkurencijos tarybos paskirta bauda turi būti sumokėta nepaisant to, jog įmonė yra apskundusi Konkurencijos tarybos nutarimą teismui. Tokia iniciatyva buvo argumentuojama tuo, kad dalis paskirtų baudų yra nesumokama. Konkrečios analizės apie šios reiškinio priežastis pateikta nebuvo. Tačiau, matyt, kad ne visos paskirtos baudos yra sumokamos, kas reiškia, jog dalis nubaustų verslų galimai išeina iš rinkos.
Tai kaip visa šį klausimą spręsti? Sprendimas turėtų būti kompleksinis. Dėl baudų dydžio ir jų išieškojimo/mokėjimo tvarkos sprendžia Seimas, baudos skyrimo tvarką nustato Vyriausybė, bendrai konkurencijos politika Lietuvoje rūpinasi Ekonomikos ir inovacijų ministerija, baudas skiria Konkurencijos taryba, o baudų pagrįstumą kontroliuoja teismai. Idealu būtų, jeigu to sprendimo visi paieškotų visi. Tačiau diskusijų apie tai būna nedaug.
Kodėl? Įmonių, kurios yra baudžiamos už Konkurencijos įstatymo pažeidimus nėra daug, todėl apie sankcijas ar jų reglamentavimą yra mažai kalbama. Paprastai diskusija kyla tada, kai kažkas yra nubaudžiamas. Tačiau tokiais atvejais institucijos laikosi pozicijos, jog pažeidimas sunkus, o pažeidėjas yra nesąžiningas verslas. Visuomenė paprastai palaiko mintį, kad pažeidėjus bausti reikia griežtai. Kadangi Konkurencijos tyrimuose yra daug fakto vertinimo bei sudėtingų teisinių niuansų, žiniasklaida nelabai linkusi daryti savų išvadų.
Dėl tų pačių priežasčių politikai taip pat gana rezervuotai žiūri į šį klausimą. Iš tiesų, būtų nepopuliaru susitapatinti su „negerais dalykais“, kaltinamu verslu, tuo labiau, kad tie klausimai iš tiesų būna labai painūs. Tai yra natūrali reakcija. Todėl visi „pagal nutylėjimą“ nusprendžia, kad geriau palaukti kuo viskas baigsis teismuose. Teismų praktika įvairi. Daugelis „didžiųjų“ baudų, apie kurių paskyrimą buvo plačiai rašoma, buvo panaikintos arba sumažintos. Tačiau kadangi bylos užtrunka kelis metus, tai tokių ginčų baigtis žiniasklaidai ir visuomenei jau nėra įdomi.
Aukščiau minėti pavyzdžiai parodos, kad baudų dydžio klausimas yra sudėtingesnis nei vien abstrakti diskusija apie procentus, „dideles“ ar „mažas“ baudas. Todėl, kai manęs klausia, kokios turi būti baudos, aš atsakau kad jos turi būti proporcingos. Nei didelės baudos savaime yra tikslas, nei mažos baudos savaime yra tikslas.
Pažeidėjas turi gauti tiek, kiek nusipelnė. Ne mažiau, bet ir ne daugiau. Kai kalbama abstrakčiai vien apie baudos procentą, sunku rasti bendrą konsensusą, nes tam, kas skiria baudą net ir 10 proc metinių pajamų, gali atrodyti mažai, o tam kas moka – bet kokia suma gali būti didelė. Todėl manau, kad svarbus dalykas yra sankcijų sistemos skaidrumas ir nuoseklumas. Jeigu baudos dydis vieną dieną apskaičiuojamas vienaip, o kitą dieną kitaip, tai savaime yra problema.
Lygiai taip pat, kai baudos dydžio prasme nelieka skirtumo tarp vieno ar kelių epizodų ir visą veiklą apimančio įmanomai sunkiausio pažeidimo – tai yra problema. Ir tai yra jau ne baudos dydžio, bet baudos teisingumo problema.