Karo Ukrainoje agresorė Maskva ir jos bendrininkas Minskas tikriausiai mažiausiai galvoja apie kitų metų turizmo sezoną ir kokių rekomendacijų dėl vandens gėrimo keliautojai gali prisiskaityti šaltiniuose anglų kalba. Bet mums tai gali turėti labai rimtų pasekmių ir kuo greičiau į JAV centro sprendimą sureaguosime oficialiai, tuo geriau.
Kreipiausi ir į CDC, ir į šalių sąrašus paviešinusį turizmo naujienų portalą www.travelawaits.com. Tačiau kokiais argumentais rėmėsi JAV infektologai, kokiu pagrindu Lietuva pateko į rizikingų valstybių sąrašą – atsakymo dar neturiu. Ar amerikiečiai matys prasmę savo sprendimą paaiškinti man? Nežinau. Tik spėju, kad mūsų aplinkos ar ekonomikos ministrų kreipimaisi būtų kur kas rezultatyvesnis ir greitesnis kelias išsiaiškinti kilusį nesusipratimą.
Remiantis JAV specialistų pasirinktu apibūdinimu, neigiamai vertinama galimybė gerti ir vandentiekio, ir šulinių vandenį. Dėl pastarųjų nesiginčyčiau, nes juose vandens kokybę užtikrinti kartais būna tikrai sudėtinga. Tačiau kodėl nepasitikėjimo sulaukė vandentiekio vanduo, argumentų surasti nėra lengva.
Lietuvoje vandentiekio vanduo yra saugus. Lietuvoje vanduo iš čiaupo naudojamas ir maistui ruošti, ir praustis. Lietuvoje vandenį iš čiaupo savo svečiams patiekia restoranai, kavinės, viešbučiai. Daugybė žmonių geria vandenį iš čiaupo namuose, darbe, oficialiose įstaigose, taip pat viešose vandens stotelėse, kurios įrengiamos vasarą.
Didelius gėlo požeminio vandens išteklius turinti Lietuva šiuo aspektu yra unikali šalis. Tokiais gamtos turtais Europoje pasižymi tik Danija, patekusi į „saugių“ turistams šalių sąrašą. Mes centralizuotu būdu netiekiame ir tam nenaudojame išvalyto upių ar ežerų vandens, mes neturime ruošiamo naudoti vandens užtvankų ar rezervuarų, nes nėra poreikio jų turėti. Kam, jei „pakeliame“ gėlą vandenį tiesiai iš žemės gelmių ir jis vamzdžiais atkeliauja iki galutinio vartotojo?
Požeminis vanduo yra geriausiai apsaugotas, nes neturi sąveikos su aplinka ir išvengia išorinės cheminės bei mikrobiologinės taršos.
Kitas aspektas – tyrimai, tyrimai, tyrimai. Kiekvieną dieną mūsų šalyje atliekama šimtai tyrimų stebint geriamojo vandens parametrus ir kokybę, tad vandens iš čiaupo saugumas nėra tik tušti žodžiai ar tylus tikėjimas, kad blogai būti negali. Tai yra kasdienė rutina, leidžianti kalbėti faktų kalba.
Kadangi geriame gėlą požeminį vandenį ir galime užtikrintai kalbėti apie jo kokybę, pastaraisiais metais didžiosios šalies vandentvarkos įmonės daug pastangų skyrė siekdamos, kad kuo daugiau Lietuvos gyventojų ir svečių atrastų vandens iš čiaupo privalumus. Tai atitinka ir Europos Sąjungos patvirtintą Europos žaliąjį kursą, kuris žemyną kreipia neutralumo klimatui link. Praktiškai tai reiškia, kad kuo mažiau nuperkame į plastiko butelius supilstyto vandens, tuo labiau mažiname aplinkos taršą ir šimtus metų nesuyrančio plastiko atliekų kiekius.
Vanduo iš žemės gelmių yra saugus. Tai pats saugiausias ir kokybiškiausias vanduo pasaulyje. Taip pat jis sveikas, nes jo sudėtyje yra žmogaus organizmui naudingų mineralinių medžiagą, sulfatų ir chloridų. Pigus – vanduo buteliukuose yra 300 kartų brangesnis nei toks pats, kuris bėga iš čiaupo.
Tačiau užsienio turisto vietoje, aišku, vadovaučiausi oficialiomis JAV ligų kontrolės ir prevencijos centro rekomendacijomis. O atvykęs į Lietuvą dėl visa ko pirkčiau vandenį buteliuose. Ir tai yra kompleksinė problema, nubloškianti mūsų šalį į nesaugių, nešvarių, nepatikimų kelionių vietų sąrašą.
Pernai į Lietuvą atvyko apie 470 tūkst. turistų. Nesistebėkite, kad tiek mažai, tai lėmė koronaviruso pandemija. Vis dėlto, kuo daugiau svečių sulauksime, tuo daugiau problemų ir plastiko atliekų galime turėti, jei JAV infektotologai neišbrauks mūsų iš nesaugių šalių sąrašo.
Vanduo yra gyvybiškai svarbus išteklius. Mes žinome, ką kasdien geriame. Turime tyrimų išvadas, patvirtinimus. Mes 2023 metų vasarą tampame NATO viršūnių susitikimo vieta. Ar dar reikia argumentų, kad ant kortos – mūsų šalies reputacija ir pasitikėjimas ja?