Drąsiai galima teigti, kad brandūs medynai biokurui nekertami. Lietuva yra pasirinkusi Šiaurės šalių miškininkavimo modelį, kiek adaptuotą mūsų platumoms, tačiau besąlygiškai įteisinantį medienos atsekamumo principą – nuo augimvietės iki apdirbimo linijų. Tad pilietinėms grupėms neverta jaudintis – skaidrumas ir gyvensenos tvarumas mums irgi svarbūs, išgaunant šilumą iš biokuro neturėtų nukentėti gamta.
Lietuvoje, lygiai taip pat, kaip Suomijoje, miškai kertami gaminti rąstams, kurie parduodami medienos apdirbimo pramonei, bei popiermedžius, eksportuojamus celiuliozės fabrikams. Visi besąlygiškai supranta, kad biokuras – tam tikra prasme antrinė žaliava: medienos apdirbimo pramonės atliekos bei šakos, viršūnės, liekančios po miško kirtimo.
Skaičiuojama, kad visoje medienos kainodaros grandinėje pajamos už biokurą siekia 6–7 procentus. Liūto dalis tenka pajamoms, pardavus rąstus ar popiermedžius.
Taip pat nepamirškime, kad ne visada medžio kirtimo atliekos yra išvežamos iš kirtavietės, labai dažnai jos paliekamos tiesiog miške. Ir čia jau turi kuo didžiuotis aplinkosaugininkai – Lietuva pagal paliekamą miške negyvosios medienos kiekį yra tarp Europos lyderių.
Biokuro gamintojai niekada nepritarė Aplinkos ministerijos užmojams didinti miškų kirtimo normas iki 7,8 mln. kubinių metrų. Jau prieš 3–4 metus prognozavome, kad kirtimų normos padidinimas sukels pasipiktinimą – esą miškai kertami biokurui.
Jau kelis dešimtmečius nusistovėjusios metinės 7,2 mln. kubinių metrų biržės visiškai pakanka visiems medienos rinkos dalyviams. Negana to, skaičiuojama, kad kasmet perpuvusios, tačiau biokurui tinkamos medienos kiekiai šalyje didėja bent po 2 mln. kubinių metrų.
Ilgalaikių siekių rezultatas aiškus – per 2017–2021 metus sutaupyta 1 mlrd. eurų. Būtent tiek neišleidome importuotoms gamtinėms dujoms, būtinoms šilumos jėgainėms, o naudojome vietinę žaliavą. Tai dar vienas veiksnys siekiant įtvirtinti šalies energetinę nepriklausomybę.