Bet kuris žmogus, nuklydęs į mišką pagrybauti, bet kuriam portalui galės atsiųsti šimtus nuotraukų su tūkstančiais kubinių metrų medžių viršūnių, šakų, kelmų, atraižų ir dar velniai žino kuo, kas turėtų papulti į biokuro kategoriją. Dažnai tokius vaizdus lydi pasakymai: „Baisuokliškas miškas, o va, japonai net medžių spyglius susirenka“.
Prieš 15 metų švedų ir lietuvių mokslininkai, atlikę Lietuvos miškų apžvalgą, konstatavo, kad šalyje kasmet biokurui, įskaitant malkas, bus reikalinga apie 7 mln. kubinių metrų. Šios dienos skaičiavimai yra kiek kitokie, renovavus nemažai daugiabučių ir šiltėjant klimatui gali prireikti apie 3 mln. kietmetrių.
Mūsų skaičiavimais, jau dabar šilumos įmonės pristigs 0,5-1mln. kietmetrių žaliavos.
Tad kur slypi Gordijaus mazgas? Nuojauta kužda, kad ir privačiam, ir valstybiniam miškų sektoriui tiesiog stinga motyvacijos ar ekonominių paskatų daugiau gaminti biokuro, nes nestabdomai importuojamas iš Baltarusijos biokuras dempinguoja bet kokią racionalią vietinę ekonomiką.
O gal laikas padaryti kaip civilizuotose šalyse, kur valstybės, siekdamos įtvirtinti energetinę nepriklausomybę, skatina vietinės žaliavos tiekėjus ir moka už kiekvieną patiektą kubinį metrą biokuro tiekėjams? Taip yra ir Švedijoje, ir Prancūzijoje, kur vietinis biokuras prilyginamas strateginei žaliavai, kurio negalima eksportuoti ir kuris ilgalaikiais ekonomiškai pasvertais kontraktais tiekiamas į šilumos jėgaines.
Akylus skaitytojas klausimus gali pasukti dar kitu kampu. O gal šilumos tiekimo įmonės tiesiog nenori vargti su viršūnėmis ir šakomis, joms kur kas parankiau rusiškų dujų vamzdis ar bent jau į „čipsus“ sumalti smalingi rąstai, kurių kaina pasaulinėje žaliavų rinkoje muša rekordus.
Tad klausimų kur kas daugiau nei atsakymų. Aišku tik viena, biokuro paklausa didėja, o tai verčia sunerimti. Nėra duomenų apie tai, kiek biokuro šalies šilumos ūkiui reikės artimiausiu metu ir ateityje, kokios šios žaliavos gamybos galimybės bei sąlygos. Būtina išsami šios srities studija, esamos situacijos ir perspektyvos analizė. Tai būtina ir Valstybinių miškų urėdijai, ir privačiam miškų sektoriui.
LITBIOMA vienija biokuro gamintojus ir tiekėjus, šilumos energijos gamintojus, todėl konstruktyvus bendravimas tikrai įmanomas. Praėjusių 2-3 metų patirtis, kai didžioji dalis buvo įvežama iš Baltarusijos ir vos neparalyžiavo vietinių biokuro gamintojų, yra karti. Iš to reiktų pasimokyti, nes atgaivinti vietinį gamybos sektorių tikrai prireiks laiko.
Verkiant reikia ekonomiškai pagrįstos atsinaujinančių resursų veiksmų programos. Kaip sako lietuvių liaudies išmintis, roges reikia ruošti žiemą, vasarą turime sukaupti biokuro žaliavos
atsargas, aktyvinti sandorius. Šiuo metu dar galima įsigyti biokuro žaliavos 2016-2017 m. kainomis, tad galimybė sutaupyti ir pasirūpinti, kad nedidėtų šildymo kainos vartotojams, tikrai yra.