Pastarasis momentas svarbus tuo, kad Ignalinos jėgainė pagamindavo apie 70 proc. šaliai reikalingos elektros energijos. Šiuo metu apie 70 proc. reikalingos elektros energijos importuojame, patys pasigamindami likusią dalį.
Kokią situaciją šių dienų savo elektros rinkoje matysime priklausys nuo to, į kurią gamybos dalį žiūrėsime.
Žvelgiant į liūto dalį sudarantį importą akivaizdu, kad vis dar esame nuo svetur pagamintos elektros priklausoma šalis. Tarptautinės energetikos agentūros (angl. IEA) skelbiamais Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO, angl. OECD) šalių duomenimis, neigiamas Lietuvos elektros prekybos saldo 2019 metais sudarė -9,3 teravatvalandės (TWh) ir buvo panašiausias į Graikijos (-9,9 TWh). Taip kad milijoninės investicijos į elektros jungtį su Švedija ir planuojamas atsijungimas nuo Rytų BRELL žiedo bei sinchronizacija su kontinentinės Europos elektros tinklais yra labai svarbūs projektai.
Giliau nagrinėjant elektros gamybos vaizdą vidaus rinkoje, situacija atrodo viltinga vien todėl, kad Lietuvoje vietinė elektros gamyba tampa vis žalesnė.
Statistikų skaičiavimu, iš atsinaujinančių energijos išteklių – biokuro, vėjo, saulės, vandens – 2019 metais Lietuvoje pagaminta 60,1 proc. visos elektros energijos. Vien saulės elektrinės pernai pagamino 91,1 mln. kilovatvalandžių (kWh) elektros energijos, arba 0,68 proc. šalies poreikio (13,3 TWh).
Kuo platesnis saulės energijos išnaudojimas elektros gamybai svarbus ne tik tuo, kad saulė yra pati pigiausia elektros žaliava, arčiausiai vartotojo esantis elektros šaltinis, bet ir tuo, kad tai bene vienintelė prieinama galimybė asmeniškai prisidėti prie šalies energetinės nepriklausomybės didinimo. Įsirengti saulės elektrinę gali daugelis – tam tereikia turėti nuosavą stogą, o vėjo pajungti asmeninėms reikmėms taip lengvai nepavyks.
Pernai Lietuvoje saulės elektros energijos gamyba padidėjo 5,2 proc., kai EBPO šalyse Europoje ji augo kur kas sparčiau, arba 8,3 proc., tad potencialo tikrai yra. Yra ir paklausa, nes kvietimai Europos Sąjungos paramai gauti įsirengiant nuosavą saulės elektrinę kaskart išnaudojami iki paskutinio cento.
Tačiau saulės elektros gamyboje trys Baltijos šalys žengia nevienodu keliu. Palankus reguliavimas ir verslo gyslelė Estijoje saulės elektrines skatina įrengti ne tik asmeninėms reikmėms, bet ir vertinti jas kaip investiciją su apčiuopiama grąža. Tuo tarpu Latvijoje finansiškai neskatinamas saulės elektrinių įrengimas ir nėra jų bumo, bet vis dėlto ir čia jos dengia vis daugiau stogų žaliosios energijos entuziastų dėka.
Lietuva tarp Baltijos sesių atsiduria per vidurį, nes gyventojai finansiškai skatinami savo reikmėms rinktis saulės elektrinę, kuri atitinka Europos Bendrijos siekį didinti žalios energijos gamybą ir leidžia lengviau kvėpuoti žemei, iš ekonominės pusės užtikrindama palyginti greitą atsipirkimą per 7-10 metų, o lygiagrečiai ir gerokai mažesnes išlaidas elektrai.
Statistikos departamento duomenimis, vertinant visus kuro ir energijos išteklius, Lietuvos energetinės priklausomybės rodiklis per metus padidėjo 1,7 punkto iki 75,8 proc. ir toliau lieka gerokai aukštesnis nei Europos Sąjungos vidurkis, tačiau rinkdamiesi tvarius elektros gamybos sprendimus asmeniškai prisidedame prie to, kad nepriklausomybė gaminantis elektrą po truputį augtų visų mūsų pastangomis.