Mūsų pokalbis su Rein Vaks, Estijos Ekonomikos ir Transporto ministerijos energetikos rinkų vadovu, baigėsi Rein klausimu – „o kokie yra Lietuvos planai įgyvendinti ES atsinaujinančių išteklių energetikos direktyvos reikalavimą turėti mažiausiai 10% atsinaujinančių išteklių dalį transporto sektoriuje 2020 metais?” Atsakiau jam, kad pagrindinis Lietuvos Vyriausybės tikslas yra tiesiog aplenkti Estiją, o ES įpareigojimų įgyvendinti jau nelabai tikimasi. Rein nusišypsojo ir atsakė tik „tada sėkmės aplekiant Estiją”.
Iš tiesų, Lietuva nuo pat Atsinaujinančių išteklių direktyvos priėmimo pagal atsinaujinančių išteklių dalį transporte nuolat buvo antroje ES šalių sąrašo pusėje. Antai 2017 metais atsinaujinančių išteklių dalis bendrame galutiniame energijos suvartojime Lietuvos transporto sektoriuje siekė 3,63%, kai ES vidurkis siekė 7,6%. Tačiau svarbiausia – mes lenkėme Estiją, kuri su savo 0,4% buvo absoliuti ES autsaiderė.
Ir mūsų valdininkai matyt tikėjosi, kad, nebūdami paskutiniais ES, jei ir neišvengsime baudų už direktyvos neįvykdymą, tai bent tos baudos bus gerokai mažesnės nei kaimynams.
Ko ėmėsi estai?
Iki 2018 metų gegužės Estijoje iš viso nebuvo jokio biodegalų maišymo į parduodamus degalus reikalavimo degalų tiekėjams. Visą atsinaujinančią energetiką Estijos transporte iš esmės sudarė tik elektros energija, pagaminta iš atsinaujinančių išteklių ir vartojama elektromobiliuose, troleibusuose, tramvajuose, geležinkelio transporte ir kitose elektra varomose transporto priemonėse.
Nuo 2018 metų gegužės 1-os Estijos parlamento priimtame „Skystojo kuro įstatyme” atsirado reikalavimas degalų tiekėjams Estijoje savo parduodamuose degaluose turėti mažiausiai 3,1% biodegalų, skaičiuojant energetine verte. Nuo 2019 metų balandžio 1-os dienos įsigaliojo nauja įstatymo redakcija, kurioje numatoma, kad nuo 2019 metų balandžio biodegalų maišymo į parduodamus degalus įpareigojimas degalų tiekėjams yra padidinamas nuo 3,1% iki 6,4%.
Planuojama, kad 2019 metais atsinaujinančių išteklių dalis Estijos transporto sektoriuje viršys 6%, tai yra estai jau gerokai lenks Lietuvą. O šiuo metu galiojančiame Estijos „Skystojo kuro įstatyme” numatoma, kad nuo 2020 metų sausio 1-os dienos visi degalų tiekėjai ne tik, kad privalės į savo pačių parduodamus degalus įmaišyti mažiausiai 6,4% biodegalų, bet taip pat pasiekti ir 10% bendrą atsinaujinančių išteklių dalį savo parduodamuose degaluose, leidžiant degalų tiekėjams šią dalį nuo 6,4% iki 10% padidinti, naudojant statistinius perkėlimus. Statistiniai perkėlimai – mechanizmas, leidžiantis tiems degalų tiekėjams, kurie viršijo 10% atsinaujinančių išteklių dalį savo parduodamuose degaluose, parduoti perteklių tiems degalų tiekėjams, kurie nepasiekia 10% rodiklio.
„Kvotų“ pardavėjais Estijoje čia bus degalų tiekėjai, parduodantys dyzeliną arba benziną su didesniu, nei minimaliai reikalaujamu bioetanolio ir biodyzelino įmaišytu kiekiu. Pavyzdžiui, maišant gerokai brangesnį sintetinį biodyzeliną, jo kiekio dyzeline neriboja automobilių charakteristikos. Estijoje taip pat kai kurie vežėjai eksploatuoja automobilius, pritaikytus dyzelinui su didesniu iš rapsų gaminamo biodyzelino įmaišytu kiekiu arba didesniu bioetanolio kiekiu benzine.
Tikėtina, kai kurie degalų tiekėjai į savo parduodamus degalus maišys ir antros kartos biodegalus, kurių energetinė dalis degaluose skaičiuojama, realų jos kiekį dvigubinant, taikant direktyvoje nustatyta multiplikavimo koeficientą. Ir vieni didžiausių „kvotų“ pardavėjų bus biometano – nuo priemaišų išvalytų biodujų gamintojai, kurių veikla Estijoje, skirtingai, nei Lietuvoje, jau kelis metus skatinama valstybės. Šis biometanas naudojamas viešajame transporte suspaustomis dujomis varomuose autobusuose, o biometano tiekėjai atsinaujinančios dalies „kvotos“ perviršį 2020 metais rengiasi perdavinėti kitiems degalų tiekėjams, taip padarydami savo brangius biometano valymo projektus greičiau atsiperkančiais.
Todėl Estijos Ekonomikos ir Transporto ministerijos atstovas yra visiškai įsitikinęs, kad Estija tikrai įvykdys direktyvos tikslus ir Estijai jokių baudų mokėti nereikės. Estijos vyriausybė tiesiog visą valstybei uždėtą atsakomybę perkėlė degalų tiekėjams. Kad degalų tiekėjams nekiltų noras nevykdyti įpareigojimų, numatyta bauda už nevykdymą, siekianti 400 tūkst. eurų per mėnesį. Dabar, augant įpareigojimams. svarstoma šią baudą dar didinti iki 700 tūkst. eurų.
Įdomu, kad didžiausias didmeninis degalų tiekėjas Estijoje, tiekiantis degalus degalinių tinklams Estijoje, yra „Orlen“ Mažeikių naftos perdirbimo gamykla, pastaruosius metus į į Estiją eksportuojamus degalus maišanti taip pat ir lietuviškos kilmės biodegalus. Taigi, iš Estijos biodegalų skatinimo politikos uždirba ir Lietuvos ūkininkai, auginantys rapsus biodegalų gamybai.
Lietuvoje – be prošvaisčių
Nors praėjusiais metais priimtoje energetikos strategijoje mes numatėme transporte turėti mažiausiai 10% atsinaujinančios energetikos dalį, padidinant šią dalį iki 15% 2030 metais, o strategijos įgyvendinimo priemonių plane bei Europos Komisijai pateiktame integruotame energetikos ir klimato plane numatėme iki ES standartų padidinti biodegalų maišymą Lietuvoje parduodamuose degaluose, realybėje beveik nieko nekeičiame.
Lietuvos dyzelinas, sudarantis lūto dalį visų Lietuvoje parduodamų degalų, kaip ir anksčiau nuo lapkričio iki balandžio yra pardavinėjamas, nemaišant į jį biodegalų. Nepaisant, kad Atsinaujinančių išteklių įstatyme nėra jokių išimčių biodegalų maišymui, galioja trijų ministrų (Aplinkos, Energetikos, Susisiekimo) įsakymas, leidžiantis tokią išimtį. Nepaisant, kad Lietuvoje galioja europietiškas biodegalų kokybės standartas. Nepaisant, kad biodyzelinas sėkmingai maišomas į dyzeliną ir kur kas šaltesniuose Europos regionuose, kaip kad Norvegijos, Švedijos ar Suomijos regionai už poliarinio rato. Netaisant, kad biodegalų tiekėjai praeitais metais atliko praktikoje bandymus šalčiausiu metu ir biodyzelinas, įmaišytas į degalus, niekaip nedaro įtakos degalų kokybei.
Lietuvos vežėjų įtaka Susiekimo ministerijai yra stipresnė. O vežėjams nepatinka, kad, maišant biodyzeliną, vilkiko su priekaba nuvažiuotų šimto kilometrų savikaina padidėja keliolika centų. Ir vežėjai yra prieš, kad ir kokios sankcijos iš ES grėstų Lietuvos biudžetui – kitiems mokesčių mokėtojams. Naujų įpareigojimų tikrai netrokšta ir degalų pardavėjai ir iš naftos perdirbimo pelną uždirbantis degalų gamintojas.
Politikai žiūri pro pirštus
Daugelis Seimo narių irgi pro pirštus žiūri į tai, kad Lietuvoje nevykdomas atsinaujinančių išteklių įstatymas, o direktyvų nevykdymas Lietuvai gręsia dešimtis milijonų eurų per metus kainuosiančiomis Europos Komisijos sankcijomis. Dažnas Seimo narys kalba apie tai, kad gal iš viso I kartos biodegalai nėra perspektyvūs ir mes turėtume labiau galvoti apie II kartos biodegalus, gaminamus ne iš rapsų, o iš atliekų. Arba skatinti elektromobilių, naudojančių iš atsinaujinančių išteklių gaminamą elektrą, plėtrą.
Labai graži idėja. Bėda tik, kad Lietuvoje niekas II kartos biodegalų negamina ir neskatina gaminti. Ir II kartos biodegalai yra gerokai brangesni, nei I kartos biodegalai, todėl juos maišant kelionė vežėjams pabrangtų gerokai daugiau, nei pabrangtų, visus metus maišant I kartos biodegalus, kas yra didžiausia kliūtis biodegalų naudojimo plėtrai. Nepaisant to – aš tikrai palaikyčiau Seimo narius, jei jie imtųsi įstatymų, skatinančių II kartos biodegalų gamybą ir vartojimą Lietuvoje arba vietoje biodegalų vartojimo skatinimo, pasiūlytų būdus kaip padaryti, kad Lietuvoje per metus atsirastų dešimtys tūkstančių elektromobilių ar biometanu varomų sunkvežimų ir autobusų. Bet to net nebandoma daryti. Lietuvoje nėra jokio įpareigojimo degalų tiekėjams maišyti ir II kartos biodegalus. Nėra jokio elektromobilių skatinimo. Nėra biometano gamybos ir vartojimo skatinimo schemos. Todėl tokios kalbos yra tiesiog neveiklumo pateisinimas. O laikas iki 2020 metų senka.
Degalų tiekėjams apsimoka mokėti baudas
Ar degalų tiekėjai galėtų, nelaukdami Vyriausybės įpareigojimų, patys imtis biodegalų maišymo didinimo? Teoriškai žiūrint – jie net privalėtų tai daryti, kadangi ES yra dar ir kita Degalų kokybės direktyva, kuri reikalauja šalis nares tiesiogiai įpareigoti degalų tiekėjus sumažinti CO2 išmetimus, sąlygojamus jų parduodamų degalų, mažiausiai 6%, lyginant su 2010 metų ES vidurkių. Norint tą rodiklį pasiekti, degalų tiekėjai turėtų visus metus maišyti biodegalus taip, kaip nustato Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymas ir dar to pritrūktų – reikėtų imtis dar papildomų priemonių.
Bet bėda ta, kad Lietuvoje degalų tiekėjams, skirtingai nei Estijoje, nėra numatyta iš esmės jokių baudų, išskyrus Administracinių nusižengimų kodekse numatytą administracinę baudą nuo 1 tūkst. iki 3 tūkst. eurų už Degalų kokybės direktyvos nevykdymą. Taigi, vargu ar galima tikėtis, kad ir patys degalų tiekėjai savarankiškai imsis kokių nors iniciatyvų, nes susimokėti šias nedideles administracines baudas jiems kainuotų mažiau, nei galimi praradimai prieš konkurentus, kad ir cento dalimis pabrangus jų parduodamam dyzelinui.
Taigi, lieka tik liūdnai šypsotis, prisiminus Rein Vaks iš Talino palinkėjimą Lietuvai pralenkti Estiją. Ir kaupti dešimtis milijonus baudoms ES už tai, kas mes nedarom tai, kas šiaip mūsų ekonomikai apsimokėtų daryti.