Mes visi esame atsakingi už savo kuriamą Valstybę. Ir aš norėčiau, kad mano vaikai gyventų Valstybėje, kurioje vyrauja konstruktyvi diskusija ir aukšta politinė kultūra. Valstybėje, kurioje seną valdžią keičianti nauja valdžia sugeba ne tik kritikuoti tai, kas iki šiol buvo blogai, bet ir pabrėžti tai, ką nueinanti Vyriausybė padarė tikrai gerai. Ir tuo pačiu – prisiima atsakomybę už tų darbų tęstinumą. Ir aš noriu tikėti, kad naujasis Energetikos ministras irgi norėtų, kad jo vaikai gyventų tokioje Lietuvoje.
Ir jei kalbame apie 2016-2020 m. Lietuvos energetikos politiką, tai aš, nors ir matydamas visą eilę klaidų, kurias padarė kadenciją baigianti Energetikos ministerijos vadovybė, vis dėl to turiu aiškiai ir nedviprasmiškai pasakyti, kad ministras Žygimantas Vaičiūnas buvo geriausiu Energetikos ministru per visus 30 Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės metų, o naujajam Energetikos ministrui teks tikrai didelis iššūkis, norint Lietuvos energetikos istorijoje likti dar geresniu ministru. Nors, žinoma, aš jam nuoširdžiai to linkiu ir manau, kad jis tikrai turi tokias galimybes.
Ryški kryptis žaliojo kurso link
Visų pirma, kalbant apie tai, dėl ko reikėtų pagirti buvusio Energetikos ministro komandą, yra aiškiai suformuota Lietuvos energetikos ateities vizija.
Jei prisimintume anksčiau buvusias Vyriausybes ir jų energetikos politiką, mes matydavome nuolatinį blaškymąsi nuo branduolinės energetikos vizijos link gamtinių dujų „mazgo“ Lietuvoje koncepcijos prie pigiausio galimo energijos importo prioritetų. Kai strateginė Lietuvos energetikos vystymosi kryptis nebūdavo aiški ir kaitaliodavosi, priklausomai nuo konteksto, natūralu, kad ir lokalūs sprendimai dažnai prieštaraudavo vienas kitam. Matydavome investicijas lygiagrečiai ir į dujotiekių plėtrą, ir į dujų keitimą biokuru. Matydavome griaunamas senas dujines elektrines, nesukuriant jokių paskatų jas pakeisti naujomis elektrinėmis. Matydavome kalbėjimą apie energetinę nepriklausomybę, kartu ieškant sprendimo, kaip išvengti importuojamų gamtinių dujų vartojimo mažėjimo arba stabdant vėjo ir saulės energetikos plėtrą.
Situacija iš esmės pasikeitė 2018 m. Seimui priėmus Energetikos ministerijos parengtą naująją Nacionalinę energetinės nepriklausomybės strategiją, kurioje pagaliau buvo nedviprasmiškai nustatytas kursas prie perėjimo prie nacionalinės energetikos, pagrįstos tik vietiniais, atsinaujinančiais energijos ištekliais. Iš esmės buvo pasirinktas žaliasis energetikos vystymo kursas, atitinkantis ir visos ES strateginį kursą. Kartu mažinant energijos išteklių importą, kuriant pridėtinę vertę Lietuvoje ir užtikrinant Lietuvos energetinį saugumą.
Vėliau, 2019 m. pabaigoje, Energetikos ministerija kartu su kitomis ministerijomis parengė ir Vyriausybės vardu Europos Komisijai pristatė Lietuvos Nacionalinį energetikos ir klimato srities veiksmų planą, kurį iš esmės galima būtų pavadinti išplėstiniu nacionalinės strategijos įgyvendinimo veiksmų planu su konkrečiais veiksmų įsipareigojimais prieš kitas ES šalis.
Planą, kurį, beje, pati Europos Komisija įvertino teigiamai. Planą, kuriame yra surašyta visa eilė jau diegiamų ar planuojamų diegti priemonių, skatinančių investicijas į atsinaujinančių energijos išteklių vartojimą, energijos vartojimo efektyvumo didinimą, CO2 išmetimų mažinimą ir energetinės nepriklausomybės bei saugumo didinimą.
Ir naujajam Energetikos ministrui tikrai būtų pakankamai paprastas gyvenimas, jam dabar reikėtų tiesiog įgyvendinti visas plane surašytas ir su Europos Komisija suderintas priemones. Tačiau gyvenimas atneša naujus iššūkius – jau dabar aišku, kad ES artimiausiu metu prisiims dar gerokai ambicingesnius klimato kaitos mažinimo įsipareigojimus, o tai savo ruožtu reiškia, kad ir visos ES šalys atitinkamai turės perplanuoti savo nacionalines energetikos strategijas. Greitinti perėjimą nuo iškastinio kuro prie atsinaujinančių išteklių. Dar labiau didinti investicijas į efektyvesnį energijos vartojimą. Dar greičiau „žalinti“ transporto sektorių, žemės ūkį, pramonę, elektros ir šilumos ūkį.
Būtent ateinančios kadencijos Energetikos ministerija turės pasiūlyti visą eilę papildomų Lietuvos energetikos „žalinimo“, mažinant iškastinio kuro ir energijos importą, priemonių. Ir būsimasis energetikos ministras yra tiesiog jau dabar „pasmerktas“ būti dar „žalesniu“ ministru nei Žygimantas Vaičiūnas. Nes alternatyva yra tik viena – išstoti iš Europos Sąjungos, pasirinkusios žaliąjį kursą.
Kita vertus – būtent nuo naujosios Energetikos ministerijos komandos efektyvumo priklausys, kaip sklandžiai vyks energetikos transformacija ir kaip patikimai Lietuva atrodys investuotojams į šią energetikos transformaciją. Tai galų gale lems ir sukuriamą pridėtinę vertę Lietuvoje ir Lietuvos energetikos sektoriaus tarptautinį konkurencingumą. Tai tikrai svarbu.
Energetikos liberalizavimas
Dar vienas komplimentas kadenciją baigiančiai Energetikos ministerijos vadovybei yra susijęs su jos požiūriu į konkurenciją energetikoje. Nepaisant, kad Sauliaus Skvernelio vadovaujama XVII vyriausybė paprastai nėra vadinama liberalia vyriausybe, Energetikos politikoje būtent per pastaruosius ketverius metus dingo visos tos Vyriausybės ir ministerijos išimtys valstybės kapitalo įmonėms.
Nustotas taikyti „paskirtojo įgyvendintojo“ principas energetikoje, kai Vyriausybė savo sprendimu paskirdavo vieną (valstybės kapitalo) įmonę svarbiems projektams įgyvendinti net ir tose srityse, kur konkurencija ne tik galėtų būti, bet ir yra.
Būtent pastarąją kadenciją ministerija atsisakė praktikos valstybės įmonėms skirti valstybės pagalbą išimties tvarka, nevykdant jokio konkurso. Liko tik Europos Komisijos vis dar vykdomas tyrimas dėl galimai neteisėtos finansinės pagalbos, kurią Lietuvos Vyriausybė be jokių konkursų teikė valstybės valdomai energetikos grupei „Lietuvos energija“ tuo metu, kai Vyriausybei vadovavo Algirdas Butkevičius.
Būtent Žygimanto Vaičiūno vadovaujama energetikos ministerija priėmė sprendimą taikyti pajėgumų užtikrinimo mechanizmą, skelbiant aukcioną privatiems investuotojams, pasiruošusiems investuoti į trūkstamus elektros gamybos pajėgumus Lietuvoje, kurių Lietuvai reikės iki 2025 m., vykdant sinchronizacijos su Europos elektros energetikos sistema projektą.
Būtent ši ministerija aktyviausiai skatino paskirstytą elektros energijos gamybą, formuojant ekonomines paskatas pramonės, verslo įmonėms, visuomeninių pastatų savininkams ir net nuosavų pastatų savininkams investuoti į elektros gamybą saulės elektrinėse.
Būtent ši ministerija įgyvendino itin pažangią nutolusių gaminančių vartotojų schemą, taikant sutelktinio finansavimo schemą, kai vartotojai tiesiogiai investuoja į nutolusias saulės ir vėjo elektrines. Ši schema šiuo metu daugelyje ES šalių yra pristatoma, kaip itin pažangi decentralizuotos atsinaujinančios energetikos plėtros schema. Čia mes tikrai turim kuo didžiuotis.
Būtent ši ministerija pristatė Seimui energetikos įstatymo pataisas, kurios sudarė sąlygas elektros energijos vartotojams sudaryti tiesioginius energijos pirkimo sandorius su elektros energijos iš atsinaujinančių išteklių gamintojais ar teikti elektros tinklo operatoriui poreikio valdymo paslaugas.
Ir iš viso, ši Energetikos ministerija buvo būtent ta ministerija, kuri stambius rinkos žaidėjus, kaip antai AB „ORLEN Lietuva“ , diskutuojant su jais apie biodegalų maišymo į degalus reikalavimus degalų tiekėjams, ar „Igintis grupė“, diskutuojant su jais apie aukcionų elektros gamintojams sąlygas, traktavo tik kaip vienus iš rinkos dalyvių, nesutapatinant didžiųjų įmonių interesų su visos rinkos ar Valstybės interesais.
Būtų tikrai gerai, kad šį liberalų provakarietišką požiūrį į energetikos rinką naujoji Energetikos ministerijos vadovybė perimtų iš kadenciją baigiančios vadovybės.
Ar galima buvo geriau?
Žinoma, visada galima būtų geriau. Beveik viskas, ką darė Energetikos ministerija, užtruko ilgiau, nei buvo planuota. Ministrui taip ir nepavyko ženkliai padidinti atsinaujinančių išteklių dalies transporto sektoriuje. Lietuvoje dar šiais metais buvo leidžiama degalų tiekėjams pardavinėti grynus naftos degalus, nemaišant į juos biodegalų, o Alternatyvių degalų įstatymas, kuris galutinai suformuotų biodujų, biodegalų gamybos ir vartojimo skatinimo, elektromobilių plėtros užtikrinimo struktūrą, bus priimtas Seime matyt jau paskyrus naują Energetikos ministrą.
Jau dabar aišku, kad tai reikš ateities Lietuvos mokesčių mokėtojų išlaidas statistiniams vienetams iš ES šalių, kurios viršijo atsinaujinančių išteklių dalies transporte direktyvinius tikslus, įsigyti.
Šis ministras taip ir nespės užbaigti konkurso naujiems elektros energijos gamybos pajėgumams pagal šios ministerijos parengtą ir su Europos Komisija suderintą modelį.
Matyt, nusikels ir naujų vėjo jėgainių parkų jūroje bei sausumoje statybos pradžia, Seimui stringant priimti įstatymus, reglamentuojančius tokią plėtrą, ir niekaip nepavykstant susiderinti su aplinkosaugos institucijomis, siekiant išvengti perteklinių ir dažnai su realia aplinkosauga visai nesusijusių biurokratinių barjerų taikymo.
Baigiantį kadenciją Energetikos ministrą tikrai galima būtų pasveikinti gana ženkliai pajudėjus sinchronizacijos su Europos elektros energetikos sistema projekto įgyvendinime, dujotiekių integracijos su Europos dujotiekiais įgyvendinime.
Tačiau, matyt, teisūs yra ir tie, kurie kritikuoja Energetikos ministrą, kad jam taip ir nepavyko susitarti su Latvijos ir Estijos kolegomis dėl Klaipėdos SGD terminalo išsipirkimo ir išlaikymo finansinės naštos pasidalinimo arba dėl griežtesnio elektros energijos importo iš Rusijos, taip galimai netiesiogiai finansuojant Astravo AE veiklą, ribojimo, nors šiais atvejais gal iš viso reikėtų kelti klausimą ar čia iš viso mes kalbame apie Energetikos ministro, o ne pavyzdžiui Užsienio reikalų ministro ne iki galo padarytą darbą.
Naujasis Energetikos ministras jau pirmąją dieną susidurs su jam paliktais darbo iššūkiais ir aš Lietuvos Atsinaujinančių išteklių energetikos konfederacijos vardu galiu drąsiai pažadėti aktyvų bendradarbiavimą bei visokeriopą pagalbą.
Energetika yra gana inertiška ūkio šaka ir čia dažniausiai vieno ministro geresnio ar blogesnio darbo rezultatai energetikos statistikos lentelėse pasirodo jau kito ministro darbo metu. Geroji naujiena naujajam ministrui yra ta, kad jis ar ji perims tikrai neblogą įdirbį, pasiektą Lietuvos energetikoje per paskutinius keturis metus.
Kita geroji naujiena yra ta, kad jis turi daug šansų, kad po ketverių metų, jam baigiant kadenciją, jis tikrai bus pagirtas už visus gerus darbus, kuriuos padarys, dirbdamas šį sunkų darbą.