Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas, finansų ministrė ir nemažai kitų politikų viešai supriešina individualią veiklą vykdančius (daugiau kaip 240 tūkst. žmonių) su pagal darbo sutartį dirbančiais (daugiau kaip 800 tūkst. žmonių) vieninteliu argumentu – pagal darbo sutartį dirbantis žmogus sumoka daugiau mokesčių nei individualią veiklą vykdantis. Ir viešai ragina individualia veikla užsiimančius asmenis nebūti „gyvuliais“, prisidėti didesniais mokesčiais ir taip mažinti atotrūkį tarp darbuotojų, dirbančių pagal darbo santykius, bei individualia veikla užsiimančių asmenų.
Apie komunistine praeitimi atsiduodančias lygiavos idėjas jau rašiau ir nesinori kartotis, o labiausiai nesinori leistis į emocijas. Tačiau artėjant rinkimams tokia „solidarumo“ retorika nemažo skaičiaus politikų kalbose neišvengiamai tik stiprės. Kaip būtina sąlyga ir toliau tik gerinti, tobulinti, reformuoti ir kt.
Norisi sąžiningos diskusijos, norisi ne tik pasakyti, bet ir būti išgirstiems. Kodėl demokratinėje ir teisinėje valstybėje lyginami nesulyginami reiškiniai? Kodėl save išlaikantis ir sau darbą susikuriantis mokslininkas, artistas, muzikantas, ūkininkas, kirpėjas, vežėjas, siuvėjas, stalius mokestine prasme nelyginamas su smulkiu verslininku, maža įmone, bet supriešinamas su kasdienius darbo santykius ir garantijas turinčiais žmonėmis? Kodėl su visuomene nediskutuojama dėl viso biudžeto pajamų ir išlaidų teisingumo? Norisi detalios analizės, kokia mokesčių proporcija yra kitose Europos Sąjungos (ES) šalyse. Ar apie mūsų valstybės institucijų išlaidų pagrįstumą turime kalbėti tik po čekučių realybės dešifravimo ar tankų pirkimo, kai paaiškėja, jog jie nešaudo? Apie tai profesionalios diskusijos nevyksta. Kodėl?
Padiskutuokime ir kitu kampu apie žmogaus pajamų apmokestinimą. Gali būti, kai kam, ypač darbuotojui, dirbančiam pagal darbo sutartį, kalbos apie individualios veiklos apmokestinimo prilyginimą darbo santykiams pasirodys patrauklios, nes iš tiesų darbuotojui sumokant tiek mokesčių, kiek mokama Lietuvoje, pagrįstai norisi kokybiškų viešųjų paslaugų (švietimo, medicinos apsaugos ir kt.), kurių nėra galimybės suteikti, anot mokesčių reformos apologetų, būtent tik dėl per mažo individualios veiklos apmokestinimo. Tačiau į tokias „šviesaus rytojaus“ kalbas siūlau pažvelgti kūrybiškiau (angl. out of the box).
Šį kartą palikime individualios veiklos apmokestinimą nuošalyje ir pažvelkime į darbo santykių apmokestinimą lyginamuoju aspektu. Paimkime darbuotojo, tarkim, uždirbančio daugiau negu vidutinį darbo užmokestį (dabar – 1960 Eur), t. y. 3000 (tris tūkstančius) eurų „ant popieriaus“, t. y. prieš mokesčius, pavyzdį.
Lietuvoje darbuotojui sutarus su darbdaviu dėl 3000 eurų darbo užmokesčio „ant popieriaus“ po mokesčių jam lieka 1815 Eur į rankas. Pasidarė įdomu, o kiek darbuotojui, kurio darbo sutartyje yra įrašyta ta pati 3000 eurų suma, ir nuo jos atskaičius mokesčius lieka kitose valstybėse? Rezultatai – iliustracijoje.
Peržvelgus šiuos skaičius, turbūt ne man vienam kyla klausimas, o kaip Estijoje (ir ne tik joje) esant tokiai reikšmingai mažesnei žmogaus sutartinių darbo santykių pajamoms tenkančiai mokestinei naštai valstybė gali klestėti ir žmogui nuo sutartos sumos lieka daugiau pinigų? Priežasčių gali būti ir daug, tačiau manau, bent viena jų – administracinės kompetencijos ir valstybės skaidrumas. Priešingai, korupcija ir nekompetencija (arba abu kartu) lemia, kad mokesčių mokėtojų pinigų panaudojimo prioritetas yra skiriamas ne atskaitingam, tikslingam ir sąžiningam bendrojo gėrio ir valstybės ateities kūrimui, o paprasčiausiam „įsisavinimui“, pavyzdžiui, „pagal reglamentą“. Šioje lentelėje tik Latvija iškrinta iš konteksto.
Tad galbūt mokestinės naštos netolygumus Lietuvoje galima spręsti ir kitaip, pavyzdžiui, mažinant darbo santykių mokestinę naštą? (Net nesinori šiame kontekste kalbėti apie infliacijos suvaldymą, viešojo sektoriaus administravimo gebėjimus, verslumo skatinimą, investicijų pritraukimą, energetikos kainas ir kitus aspektus, kuriems valdžia taip pat galėtų daryti poveikį).
Todėl pradžiai gal būtų visai logiška, jeigu Finansų ministerija viešai ir skaidriai pateiktų realius pavyzdžius, kokia mokestinė našta gyventojui tenka darbo santykiams ir individualiai veiklai visose ES valstybėse? Tai būtų pirmas tinkamas pagrindas racionaliai diskusijai dėl mokesčių sistemos, visų pirma matant Lietuvą sudėtine atviros ekonomikos dalimi.
Šie pateikti skaičiai leidžia matyti vaizdą, kurio kažkodėl nelabai norima rodyti Lietuvos piliečiams. Vis dėlto oponentai, neabejoju, ieškos bent kokio netikslumo ir vėliau visomis priemonėmis bandys sumenkinti išsakytą nuomonę, sieks kito akyse rasti krislą, nematydami rąsto savosiose. Tad geriau dirbkime, o ne iš blusų pūskime dramblius. Tas, beje, ypač taikytina mokesčių sistemoje.
Pabaigai. Nepretenduoju nei į absoliučią tiesą, nei turiu noro tendencingai pateikti informaciją, todėl, manau, yra svarbu padaryti keletą šios savo nuomonės apribojimų,
Pirma, korupcijos suvokimo indekso skirtumai tarp Lietuvos ir Estijos, jau nekalbant apie Šiaurės valstybes, yra daugiau negu akivaizdūs. Tačiau šis indeksas yra blogesnis negu Lietuvos taip pat ir kai kuriose kitose ES valstybėse, kur darbo santykių apmokestinimas yra mažesnis nei Lietuvoje (pavyzdžiui Italijos, Ispanijos), tačiau manau, svarbiau matyti tuos, į ką norime lygiuotis.
Antra, gali būti minimalios korekcijos dėl ne euro zonos valstybių valiutų kursų svyravimų.
Trečia, kai kuriose valstybėse skirtingi mokesčiai taikomi skirtinguose regionuose, todėl tokiais atvejais buvo paimtas sostinės regionas. Taip pat gali būti papildomų skirtumų dėl asmens amžiaus, šeiminės padėties ir kt. lengvatinių kriterijų.
Ketvirta, asmeniškai netikrinau šių skaičiuoklių pateikiamų duomenų tikrumo (o tai būtų didžiulis analitinis darbas), tad gali būti nedidelių neatitikimų. Vis dėlto, pateikiami duomenys iš esmės yra tinkami diskusijai dėl žmogaus mokestinės naštos tendencijų. Lentelėje skaičiai pasirinkti iš vienos platformos – talent.com, išskyrus Lietuvą, Latviją ir Estiją, kurios į talent.com dėmesio lauką nepatenka. Todėl nuorodos į atskiras tris šių valstybių skaičiuokles yra pateikiamos pabaigoje.
Penkta, gali būti papildomų iškraipymų dėl asmens šeiminės ar kt. padėties, taikomų mokestinių lengvatų ir pan., tačiau vėlgi, tai nekeičia esmės. Reikia pripažinti, kad reikšmingai didinant darbo užmokesčio reikšmę, numeracija lentelėje kažkiek keičiasi, tačiau Lietuva ir toliau lieka viena „lyderių“.
Šešta, darbuotojo darbo vietai gali būti taikomi ir papildomi mokesčiai, kuriuos moka darbdavys, tačiau vertinama būtent darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartį, apmokestinimo našta ir skirtumas tarp atlygio „ant popieriaus“ ir „į rankas“.
Skaičiuoklės:
- Lietuva
- Latvija
- Estija
- Kitų valstybių mokestinė našta vertinta pagal talent.com duomenis, pasirenkant konkrečią šalį ir paspaudžiant „tax calculator“.