Visus 33-ejus nepriklausomos Lietuvos gyvavimo metus egzistuojanti gyvenimo ir verslo santykių įvairovė, kuri būdinga visoms demokratinėms valstybėms, per vieną dieną „staiga“ apibūdinama kaip gyvulių ūkis, be kita ko, taip atsiliepiant apie mokesčių mokėtojus. Mažų mažiausiai tai yra jau nekorektiška. Antra, ši tariama reforma be jokio dialogo su socialiniais partneriais, taigi tais pačiais mokesčių mokėtojais, dvejus metus buvo neviešinama, dabar teikiama su priešinančia, menkinančia visuomenę retorika. Be to, pakeitimai teikiami itin sunkiu socialinių ir ekonominių santykių laikotarpiu.
Visuomenė, smulkusis verslas, individualios veiklos vykdytojai patyrė didžiulius sukrėtimus dėl pandemijos pasekmių, taip pat nuolat patiria spaudimą dėl nevaldomos infliacijos, energetikos liberalizavimo pasekmių, didėjančių palūkanų normų ir dėl to pasikeitusių paslaugų srautų, poreikių ir pan. Karas ir su tuo susijusios pasekmės taip pat neaplenkė ir iki šiol nežinomybė, vartojimo poreikių pasikeitimas tiesiogiai atsiliepia kasdieniams poreikiams. Drastiškai mažėjant realiai žmonių perkamajai galiai didinti mokesčius gali tik savo bendruomenės negerbiantys politikai.
Dar daugiau, tai nėra visus mokesčius liečianti reforma. Nėra atliktas tokių pakeitimų realusis poveikio vertinimas, neskaičiuotas realus neigiamų pasekmių, kurios yra neišvengiamos, mastas.
Reforma iš esmės paveiks ekonomiškai aktyvesnius ir savarankiškų pastangų į savo gerovės kūrimą investavusius žmones – viduriniąją klasę. Todėl vos daugiau uždirbantys yra papildomai apmokestinami, kuriant socialistinės lygiavos sistemą, skatinant nesiimti privačios iniciatyvos, o siekti eiti į darbo santykius ir maksimaliai apriboti bet kokias iniciatyvas užsiimti individualia veikla. Visa tai lems, kad kaip tik visi šie pokyčiai vėl didins šešėlį. Susipažinę su pasiūlymu, matome, kad tokie aspektai visiškai neįvertinti.
Taip pat atkreipiame dėmesį ir į tai, kad ir vėl yra keičiama pensijų kaupimo sistema. Dar kartą piliečių lūkesčiai dėl kokios nors sistemos stabilumo yra paneigiami. Be viso to, kad neinama į dialogą ir neieškomą bendro sutarimo, dar ir klijuojamos etiketės dėl neva „gyvulių ūkio“ sutvarkymo.
Be abejo, tai emocinis atsakas į taip pavadintą „gyvulių ūkio“ išardymo reformą, tačiau visa tai pagrindžiama detalia analize:
Nekilnojamojo turto mokesčio įvedimas tik didintų nuomos įkainius, nes savininkai šį mokestį perkeltų nuomininkams, todėl nekilnojamojo turto rinka būtų nestabili, didintų šešėlinių nuomos paslaugų tikimybę.
Pristatant šią reformą, buvo akcentuojama, kad 75 proc. individualia veikla užsiimančių asmenų apmokestinimo situacija nesikeis iš esmės, tačiau tokiai išvadai nėra pagrindo, nes ji iš esmės keisis visiems individualia veikla besiverčiantiems, t. y. mažiausiai 220 tūkstančių asmenų grupei: menininkams, atlikėjams, sportininkams, vežėjams, IT specialistams, kirpėjams, korepetitoriams, nuomonės formuotojams, ūkininkams, konsultantams, architektams, advokatams, notarams, antstoliams ir kt. Rengiant projektą dvejus metus būtų pakakę pateikti skaičiuoklę ir visi būtų įsitikinę, jog pakeitimai paveiks visus. Šiame tekste mes pateiksime preliminarią skaičiuoklę, įrodančią šį faktą.
Šiuo metu visuomenė klaidinama apie daug uždirbančius individualios veiklos subjektus ir būtinumą juos sulyginti su darbo santykiais. Individualiai veikiantys asmenys šią sistemą laiko patrauklesne nei darbo santykių sistemą. Dabar daug jaunų žmonių („freelancerių“), kurie pradeda savarankiškai teikti paslaugas, užsiima individualia veikla, todėl dabar esantis apmokestinimas yra patrauklus ir skatinantis neslėpti pajamų. Be to, nemažai užsieniečių, atvykusių į Lietuvą dirbti (programuotojų, konsultantų srityje), renkasi individualią veiklą dėl patrauklaus apmokestinimo ir paprastumo, galimybės išlaidomis laikyti 30 proc. pajamų, neieškoti darbdavių, nelaukti leidimų dirbti Lietuvoje.
Todėl sulyginus individualią veiklą ir darbo santykius, jie tiesiog rinksis kitas šalis, dėl ko biudžetas išvis nebegaus mokesčių, kurie buvo mokami į biudžetą. Siekiant išsklaidyti mitus yra būtina dar kartą priminti esminius skirtumus tarp individualios veiklos ir darbo santykių.
Individualią veiklą reikia lyginti tik su įmonių veikla, nes nė viena individuali veikla negauna pajamų nepatyrusi išlaidų, investicijų, todėl individualios veiklos apmokestinimą reikia lyginti su juridinių asmenų pelno apmokestinimu, o ne su darbo santykių apmokestinimu. Darbo santykių pajamų ir individualios veiklos pajamų apmokestinimo naštą galima būtų lyginti tik išgryninus, kiek individualią veiklą vykdantis asmuo realiai gauna pajamų po visų veiklos sąnaudų, kurių sąrašas, palyginti su įmonėmis, yra stipriai apribotas, ir peržiūrėti jo projektais nesiūloma. Pažymėsime, kad pelno mokesčio lengvatą smulkiajam verslui siūloma plėsti (naikinti 10 darbuotojų kriterijų), o jiems nustatytas 5 proc. pelno mokestis taikomas uždirbant iki 300 tūkst. eurų pajamų per metus, kai individualiai veiklai siūlomi drastiški pokyčiai.
Darbo santykiai ir individuali veikla iš esmės skiriasi prisiimamos rizikos lygiu, mažesnėmis socialinėmis garantijomis, todėl apmokestinimo suvienodinimas yra nelogiškas, nesąžiningas, diskriminacinis. Esminiai skirtumai tarp darbo santykių ir individualios veiklos yra šie:
Atsižvelgiant į šiuos lentelėje pateiktus skirtumus, matyti, kad savarankišką veiklą vykdantys asmenys patiria savo veiklai vykdyti reikalingų papildomų išlaidų, tačiau neturi stabilių pajamų (kaip darbo santykiuose) arba kapitalo (kaip įmonės) ir jiems dar tektų našta sumokėti didesnius mokesčius, įgyvendinus Finansų ministerijos siūlomą mokesčių reformą.
Todėl pateikti mokesčių pasiūlymai yra ne kas kita, o tik esminės mokestinės naštos didinimas.
Dabartinis reguliavimas gyventojų pajamų mokesčio (GPM) tarifą nustato nuo 5 iki 15 proc., suteikiant mokesčio kreditą, kuriuo asmuo gali pasinaudoti, gaudamas iki 35 tūkst. eurų pajamų per metus, tuo tarpu siūlomu projektu mokesčio tarifas laipsniškai didinamas nuo 15 iki 20 proc., kartu mažinant maksimalių pajamų per metus ribą, kuomet taikomas mokesčio kreditas iki 15 tūkst. eurų (2025), vėliau – iki 10 tūkst. eurų (2026), vadinasi, nuo 2026 metų iki 60 VDU uždirbantys individualią veiklą vykdantys asmenys bus apmokestinami praktiškai analogiškai darbo santykiams. Beveik vienodas apmokestinamas nėra objektyviai pateisinamas, ypač tiems, kurie jau vykdo individualią veiklą ir yra atlikę investicijas.
Pagal dabartinį reguliavimą nustatant GPM apmokestinimą nustatyta galimybė pasirinkti 30 proc. išlaidų atskaitymą nekaupiant dokumentų. Projektu išlaidos be dokumentų mažinamos nuo 30 proc. iki 20 proc., neleidžiant atskaityti jokių išlaidų be dokumentų, jeigu pajamos viršija PVM ribą. Be to, PVM mokėtoju kartais gali tekti registruotis ir neviršijus PVM ribos – pavyzdžiui, dėl prekių įsigijimo iš kitų ES valstybių. Tai atgrasymas nuo individualios veiklos, nes nebėra paprastumo elemento (kas skatindavo asmenis sąžiningai deklaruoti savo pajamas), bus reikalinga sudėtinga buhalterinė apskaita. Bus didelė motyvacija neviršyti deklaruojamų pajamų virš PVM ribos, kas skatins šešėlį.
Šiuo metu Sodros ir privalomojo sveikatos draudimo (PSD) įmokos priskiriamos leidžiamiems atskaitymams (tais atvejais, jeigu asmuo pasirenka atskaityti išlaidas pagal surinktus dokumentus), tuo tarpu projektu Sodros ir PSD įmokos priskiriamos neleidžiamiems atskaitymams. Iš esmės tokios nuostatos buvo tik dėl PVM, tačiau PVM nepriskiriamas gyventojo pajamoms, tad natūralu, kad sumokėtas PVM nepriskiriamas leidžiamiems atskaitymams, vadinasi, projektu mokestinė našta dar labiau didėja.
Dabar iš pajamų galima atskaityti įmokas į II ir III pakopos pensijų fondus, ilgalaikio gyvybės draudimo įmokas. Tuo tarpu projektu bus galima atskaityti tik įmokas į II pakopos pensijų fondus. Šioje vietoje iš esmės kritikuotinas valstybės nenuoseklumas. Pradžioje skatinama išeiti iš Sodros sistemos ir kaupti privačiai, o dabar priešingai. Mokestinė našta kaupiantiems pensijų fonduose tik didės.
Šiuo metu Sodros įmokų lubos yra 43 VDU, o projektu Sodros įmokų lubos padidinamos nuo 43 VDU iki 60 VDU ir nustatoma papildoma 1,31 proc. įmoka nedarbo draudimui. Projektu nustačius, jog Sodros įmokos mokamos nuo 90 proc. nuo apmokestinamųjų pajamų, bet neleidžiant atskaityti išlaidų, leidžia daryti aiškią išvadą, jog Sodros įmokos nuo pajamų didės individualią veiklą vykdantiems. O įvesta individualią veiklą vykdantiems asmenims 1,31 proc. įmoka nedarbo draudimui yra ne kas kita, o įmokos didinimas, nes realiame gyvenime vykdant individualią veiklą objektyviai nefiksuojamas nedarbas (ar tuomet, kai nėra kliento kirpykloje ar kai atlikėjas nekoncertuoja, sportininkas nesportuoja, jau yra ne darbo laikas?). Tokios įmokos nustatymas ir išmokos atvejų nenustatymas pasiūlymą leidžia laikyti neteisingu ir nesąžiningu, nes neva suteikiamas socialinio draudimo elementas praktiškai negalės būti įvykdomas. Nedarbo garantija šiuo metu yra atlyginama per asmeninį profesinį draudimą.
Paslaugų kainos, šešėlis ir mokesčių vengimas tik didės. VMI šiuo metu su tuo kovoja, bet tai daroma mažinant biurokratiją, supaprastinant apskaitą, didinant baudas už mokesčių įstatymų pažeidimus, tačiau ne priešingai – didinant mokesčius. Siekiant išsklaidyti mitus pakanka oficialioje Sodros teikiamoje mokesčių skaičiuoklėje įvesti duomenis, jog vienas individualią veiklą vykdantis asmuo ir darbuotojas „ant popieriaus“ gauna tas pačias sumas, pvz. 2500 eurų arba 4700 eurų, ir pamatysime, jog „reforma“ kelia grėsmę teisiniams teisingumo, teisėtų lūkesčių, sąžiningumo, demokratijos vertybiniams pagrindams:
Kol kas neišgirdome argumentacijos, kodėl yra tokie drastiški mokesčių pakeitimai paveiksiantys visas grupes – tiek individualia veiklą besiverčiančius, tiek su darbo santykiais dirbančius Lietuvos gyventojus, kai gyvename nežinomybėje bei sunkiu socialinių ir ekonominių santykių laikotarpiu.
Vis dėlto, Lietuvos advokatūra kaip socialiniai partneriai ir ekspertinė organizacija yra pasirengusi dalyvauti diskusijose ir argumentuotame aptarime realios ir visuomenės nepriešinančios reformos kontekste.