Darbo grupė strategijoje išgrynino penkias kryptis – sektoriaus augimas, regionų gyvybingumas, bendradarbiavimas ir sektoriaus stabilumas, inovacijos ir eksportas. Dabar svarbu atsakyti į pagrindinį klausimą, ar yra ir bus norinčių pieną gaminti? Į kitus klausimus, tokius kaip ką su tuo pienu daryti, bus atsakyta vėliau.
Bene pirmą kartą pieno gamintojai, perdirbėjai, mokslininkai ir valdininkai kartu kūrė strategiją ir planavo, kuria kryptimi reikėtų judėti visam pieno sektoriui. Nors tokia planavimo forma yra pažangi, vis dėlto įžvelgiu didelę riziką strategijos įgyvendinimui dėl noro priešintis ir nekonstruktyviai kritikuoti, nieko nesiūlant.
Remiantis statistika, turime pripažinti, kad pieno ūkių Lietuvoje pavojingai mažėja. Yra tikimybė, kad pieno gamyba ekonomikoje taps nereikšminga, o mes, pieno gamintojai, nebedominsime net politikų. Tuo tarpu įvairiose diskusijose aiškėja, kad kai kurie pieno gamintojai netiki arba nenori tikėti bendru sutarimu parengto dokumento ateitimi ir nauda.
Vienintelė galimybė pieno gamintojams išsilaikyti ne tik globalioje, bet ir nacionalinėje rinkoje – susiderinti tarpusavyje interesus ir išgryninti strateginių gairių koncepciją ir tikslus. Tikiu, kad tą patį jau daro pieno perdirbėjai. Kitas klausimas, kaip visa tai įgyvendinsime, jei iki šiol nesiekiame susikalbėti, bet ieškome priekabių vienas prie kito.
Sąžiningai išvardinkime rizikas pavieniams ūkiams ir kartu ieškokime sprendimų
Ne mažiau svarbu, už kokią kainą pieną gaminsime. Gerai, kad mūsų, pieno gamintojų, norai dideli. Tačiau įvertinkime juos, atsižvelgdami į ES žemės ūkio politiką. Tarptautinė pienininkystės federacija siunčia aiškius signalus – viskas liberalėja, todėl Lietuvoje pieno galėtume nebegaminti ir visas karves parduoti į Lenkiją. Niekam nuo to, išskyrus mus pačius, blogiau nebus. Pasaulyje pieno yra per daug, todėl svarbiausias klausimas – kas pieną pagamins pigiau.
Lietuvos pieno sektorius visada bus orientuotas į eksportą. Tai reiškia, kad turime būti konkurencingi. Iki šiol mūsų konkurencingumas buvo žaliavinio pieno sąskaita. Jei norime augančio sektoriaus ir gyvybingo kaimo, pieno pramonėje nuo ūkio iki lentynos turime didinti efektyvumą ir, atitinkamai, konkurencingumą.
Tuo tarpu mes, vietoje to, kad svarstytume, kaip padaryti gamybą efektyvesnę, piktinamės, kad smulkieji ūkininkai neišlaiko konkurencijos. Jau verčiau svarstykime ir vertinkime kas bus, jei pavieniui jie toliau jos neįveiks. Skeptikams derėtų prisiminti, kad smulkiems ūkiams išlaikyti gamyboje skirta antroji strateginių gairių kryptis.
Pieno gamintojai turi derintis prie globalios rinkos pokyčių
Visos strategijos kryptys yra tinkamos ir teisingai pateiktos, tačiau jos nesusietos su priemonių planu ir biudžetu, strategijos įgyvendinimo finansavimo šaltiniais. Tai turi daryti ne tik ministerija ar Vyriausybė, bet visi sektoriaus dalyviai kartu. Vis dėlto, viena iš problemų yra pačių gamintojų bendradarbiavimas tarpusavyje.
Naudodamasis proga, norėčiau atsakyti ūkininkams, manantiems, kad strategijos sėkmė priklausys vien nuo žaliavinio pieno kainos. Ne žmonės, bet globali rinka siūlo iš esmės keisti savo požiūrį. Pieno gamyba yra verslas, kuris neatsiejamas nuo verslo rizikos. Kol kas gamyboje vyrauja smulkūs ūkiai, kurie nenori kooperuotis ir tikisi „išplaukti“ po vieną. Jeigu nekeisime situacijos iš esmės, ko ir siekia strategija, galėsime ir toliau verkšlenti, priekaištauti ir kritikuoti vieni kitus.
Strategijos kūrėjų tikslas yra ne eliminuoti smulkiuosius ūkius, bet sukurti prielaidas ir mechanizmus smulkiems ūkiams užaugti, tačiau to negalima padaryti be pačių ūkių noro. Visi su tuo sutinkam, kad perspektyvos nematymas ir netikėjimas kyla iš perdirbėjų iki šiol vykdytos politikos „išmelžti pieno gamintoją iki jų ekonominės mirties“, tačiau pati strategija siūlo – tikriausiai paskutinį kartą – pažiūrėti į situaciją naujai. Ji siūlo be blogos praeities šleifo ir padarius esminius kompromisus vieni kitų atžvilgiu, padėti pagrindus tvariam, skaidriam, su subalansuotomis derybinėmis galiomis, šalies pieno verslui, kuris būtų naudingas visiems – pieno gamintojui ir perdirbėjui, šalies ekonomikai, o per ją – ir plačiajai visuomenei.
Laikas pripažinti, kad pasaulinė pieno rinka yra nestabili, o kuria kryptimi kaina šokinės, yra ir loterija. Stabilumo galime tikėtis tik 2–3 mėnesiams. Suprantu, kad daugeliui ūkininkų nemalonu girdėti kitą nuomonę, ypač, jei ji ragina imtis atsakomybės, o ne permesti ją kitiems. Nebeklaidinkime vieni kitų, gąsdindami, kad smulkieji ūkininkai išnyks. Taip gali įvykti tik tuomet, jeigu jie nieko nedarys.
Strategijos paskirtis – kaip kiekvienam pieno gamintojui, kuris nori ir žada gaminti pieną, padėti rasti sprendimus, užtikrinančius jo ekonominę veiklą. Padėkime užaugti ūkininkui, kuris augina 20 karvių ir nori jų turėti 50. Išlįskime iš barikadų ir pažvelkime į pasaulį iš aukščiau ir plačiau.
Tikiu, kad ekonomine logika pagrįsti argumentai, raginantys keisti savo ūkio strategiją – stambinti ar kooperuotis – ilgainiui įtikins smulkiuosius pieno gamintojus. Pradžioje verta apsispręsti, ar siekti didesnės naudos iš savo darbo, ar likti nuošalyje.