Taip yra todėl, kad juridinio asmens ir jo dalyvio turto atribojimas leidžia kontrahentams pagrįstai tikėtis, kad jų asmeninės lėšos, investavus į bendrovę, bus apsaugotos nuo galimos verslo nesėkmės. Kreditoriai gali lengviau kontroliuoti juridinio asmens, kaip skolininko, turtinę padėtį, o bendrovės dalyviai ar valdymo organai galėtų išsaugoti savo aukštą kreditingumą net ir tuo atveju, jei bendrovė taptų nemoki.
Kita vertus, advokatas E. Rapolas pastebi, kad atsiveriantis plačios rinkos labirintas dažnai skatina įmonę valdančius verslininkus skirtingai suvokti jos efektyvaus vystymo strategijas, o kai kuriais atvejais paslysti ant greitos kapitalo grąžos iliuzijos, pamirštant statistiškai patvirtintą taisyklę, jog „pinigus sunkiau išlaikyti negu uždirbti“. Jis taip pat nurodo, kad tai iliustruoja faktas, jog vien per pirmąjį šių metų pusmetį Lietuvoje buvo pradėti 588 nepasisekusių įmonių nemokumo procesai.
Pasak E. Rapolo, netgi stambias ir sėkmingai veikiančias įmones dažniausiai pražudo ne rinkos sąlygos ar konkurentai, bet vidiniai jų savininkų, t. y. akcininkų, konfliktai. „Vietoj to, kad priimtų efektyviai bendrovės veiklai naudingus sprendimus, akcininkai pradeda nesutarti dėl įmonės kontrolės, dividendų dydžio bei mokėjimo tvarkos. Dažnai išsiskiria smulkiųjų ir stambiųjų akcininkų interesai, ir konfliktuodami jie pažeidžia vieni kitų turtines ir neturtines teises, paversdami verslą tarpusavio santykių aiškinimosi aikštele“, – teigia E. Rapolas.
Kodėl akcininkų sutartis yra būtina kiekvienam verslui?
Vienas efektyviausių būdų išvengti vidinių akcininkų konfliktų, trukdančių augti bendrovės veiklai, yra dar verslo kūrimo pradžioje, prieš pasirašant steigimo dokumentus ar akcijų įsigijimo sutartis, sudaryti akcininkų sutartį. Pasak advokato E. Rapolo, „akcininkų sutartis versle galėtų būti prilyginta vedybų sutarčiai šeimoje“. Kaip santuokoje sutuoktiniai susitaria dėl turtinių teisių ir pareigų, taip ir versle derybų būdu nustatomos sąlygos dėl vaidmenų, atsakomybių ir strategijų, įskaitant ginčų sprendimo mechanizmus.
E. Rapolas pabrėžia, kad vienas iš akcininkų sutarties privalumų yra galimybė numatyti konfidencialumo sąlygą, kuri apsaugotų nuo visuomenės ir žiniasklaidos dėmesio, jei akcininkai pradėtų ginčytis. „Tai leidžia bendrovėms apsaugoti savo reputaciją, nes teismas gali pripažinti akcininkų sutartį ir jos pagrindu priimtą sprendimą nevieša bylos medžiaga“, – aiškina E. Rapolas.
Tačiau, anot advokato, „ne visada bendrovių akcininkai steigimo metu pasinaudoja galimybe sudaryti akcininkų sutartį, todėl, kai santykiai tampa per sudėtingi ir taikūs sprendimai nebeveikia, konfliktą tenka spręsti teisminiu būdu“. Jei nesutarimai kyla dėl informacijos slėpimo, nesąžiningų sandorių ar turto naudojimo, gali tekti kreiptis į teismą dėl informacijos pateikimo, sudarytų sandorių ginčijimo ar bendrovės veiklos tyrimo. Kraštutiniu atveju lieka „skyrybos“ – akcininkų teisinis atsiskyrimas ir netgi bendrovės likvidavimas.
Akcininkų „skyrybos: Kaip sprendžiami verslo nesutarimai priverstiniu akcijų pardavimu?
Akcininkų „skyrybos“, arba teisiniais terminais kalbant, priverstinis akcijų pardavimas (CK 2.115–2.116 str.), leidžia akcininkui kreiptis į teismą ir reikalauti, kad kitas akcininkas priverstinai parduotų jam priklausančias akcijas. Šią teisinę priemonę, pasak advokato Evaldo Rapolo, „dažniausiai pasitelkia tie akcininkai, kurie sąžiningai susirūpinę efektyvia bendrovės veikla ir siekia pašalinti bendrovės tikslams prieštaraujantį akcininką“. Kitaip tariant, priverstinis pardavimas yra skirtas apginti bendrovės interesus, kai akcininkas vykdo veiksmus, kurie kenkia jos tikslams. Kita labai panaši akcininko teisė, padedanti atsiskirti nuo bendrovės veiklos, yra teisė teismo reikalauti, kad juridinio asmens dalyvis nupirktų iš besikreipiančiojo akcininko jo akcijas.
Sprendžiant, kurį skyrybų būdą akcininkui pasirinkti – reikalauti, kad netinkamai besielgiantis akcininkas parduotų savo ar išpirktų akcininko, kurio teisės pažeistos, akcijas, pirmiausia reikia įsivertinti visas gresiančias rizikas. Esminis klausimas – koks yra akcininko, besikreipiančio į teismą tikslas – perimti augančio, klestinčio ar tiesiog mėgstamo verslo kontrolę, ar visgi pasitraukti iš bendrovės, akcininkui tapusios galvos skausmu? Pasak advokato, akcininkas, norintis priverstinai parduoti arba išpirkti akcijas, privalo įrodyti, kad „jo teisės yra pažeidžiamos ir kad šie pažeidimai daro esminį poveikį bendrovės veiklai ir valdymui“. Tai yra esminė sąlyga teismui priimant sprendimą dėl priverstinio akcijų pardavimo ar išpirkimo.
Visgi, E. Rapolas pastebi, jog „teisinės skyrybos yra kraštutinė priemonė“, kurią galima būtų išvengti sudarius išankstinę akcininkų sutartį. Tokia sutartis leistų išspręsti nesutarimus draugiškai ir būtų „puikus būdas apsaugoti verslą nuo sudėtingų teisinių procedūrų bei papildomų bylinėjimosi išlaidų“.