Būtų sunku rasti finansinių aktyvų klasę, kuri šiemet nebūtų nukritusi nuo uolos. Atpigo ne tik akcijos, bet ir saugiausi vertybiniai popieriai – valstybių ir įmonių obligacijos. JAV technologinių akcijų indeksas NASDAQ nuo metų pradžios krito 25 proc., S&P500 indeksas sumažėjo 17 procentų.
Kai kurios aukštai ant nepagrįstų lūkesčių skridusios įmonės, pavyzdžiui, „Netflix“ ir „Coinbase“, prarado daugiau nei du trečdalius savo vertės. Kai kurios kitos dar laukia savo eilės. Įdomu, bet ne netikėta ir tai, kad Bitcoin dar kartą pailiustravo, kad tai nėra „skaitmeninis auksas“, apsaugantis nuo infliacijos ir krizių – šios kriptovaliutos kaina nuo metų pradžios nukrito daugiau nei trečdaliu, o nuo piko daugiau nei perpus.
Turbūt nieko nestebina, kad labiausiai krito rizikingiausios arba taip vadinamos „augimo“ akcijos, kurios buvo itin pabrangusios pandemijos metu. Šios įmonės dažnai pasižymėjo dideliu vartotojų skaičiaus ir užimamos rinkos dalies augimu, investuotojams tikintis didelių pajamų ir pelno ateityje ir ignoruojant faktą, kad iki šiol jos dirbo nuostolingai. Tokių akcijų kainas labai pakurstė itin žemos palūkanų normos, kurios leido įmonėms pigiai skolintis plėtrai, bei alternatyvių investicijų su teigiama grąža trūkumas.
Kaip ir buvo galima tikėtis, ir apie ką ne kartą teko rašyti pastaraisiais metais, mažiau nukentėjo „vertės“ akcijos, tai yra tos, kurių kainos ir įmonės uždirbamo pelno santykis buvo gerokai kuklesnis. Beje, įdomu tai, kad tarp mažiausiai pigusių vertybinių popierių buvo Baltijos šalių įmonių akcijos, kurios nuo metų pradžios nuvertėjo tik kiek daugiau nei dešimtadaliu.
Pagrindinė tokio plataus masto išpardavimo priežastis buvo įsibėgėjusi infliacija ir centrinių bankų planai kelti palūkanų normas į senokai nematytas aukštumas. Šiuo metu rinkose tikimasi, kad metų gale JAV palūkanų normos pakils iki 3 proc., o Euribor pirmą kartą per beveik dešimtmetį vėl taps teigiamas.
Kol kas infliacija ir euro zonoje, ir JAV išlieka aukščiausiame lygyje per pastaruosius 40 metų, todėl centriniai bankai dės visas pastangas – kels palūkanas ir mažins pigių pinigų pasiūlą – tam, kad sugrąžintų ją arčiau 2 proc. kartelės. Deja, šiame kontekste didėja rizika, kad gyventojams vienu metu susiduriant ir su rekordinėmis energijos išteklių, paslaugų, maisto kainomis, ir mokant daugiau už paskolas, iki šiol džiuginęs ekonomikų augimas išblės.
Apie prastesnes ekonomikos perspektyvas signalizuoja ir, pavyzdžiui, euro zonos gyventojų lūkesčiai, nukritę į žemiausią lygį nuo pandemijos pradžios, ir mažėjantys eksporto užsakymai pramonės įmonėse. Kitaip sakant, po pusmečio galvos skausmą dėl infliacijos gali pakeisti migrena dėl recesijos.
Kaip ir kur investuoti, esant tokiai didesnio neapibrėžtumo, daugybinių problemų ir išaugusios rizikos aplinkai? Visų pirma, išsiugdžius periodinio investavimo įprotį, tai yra, kas mėnesį ar kas ketvirtį dalį pajamų ne išleisti, o nukreipti ateities poreikių tenkinimui, jo nereikėtų apleisti ir tuomet, kai akcijų kainos nukrenta. Akcijų rinkų pikų ir dugnų prognozavimas yra itin sudėtingas, todėl jų gaudymas daugeliui neduoda sėkmingų rezultatų.
Antra, investuojantys periodiškai, net ir tokių staigių akcijų kritimų kontekste, nepraranda investuotų pinigų ir išsaugoja jų perkamąją galią. Pavyzdžiui, nuo šių metų pradžios S&P 500 indeksas nukrito beveik penktadaliu, tačiau šios akcijos vis dar yra 24 proc. brangesnės nei buvo 2020 metų pradžioje. Šiemet itin nukraujavęs NASDAQ indeksas vis dar yra 33 proc. aukštesniame lygyje, nei buvo prieš pandemiją.
Galiausiai, manantys, kad daugelis akcijų tokioje itin didelės infliacijos ir neapibrėžtumo aplinkoje gali būti per daug rizikingas pasirinkimas, turi gerų alternatyvų. Karas Ukrainoje jau turi ir dar turės nemažai ilgalaikių geopolitinių ir ekonominių pasekmių. Viena iš jų – dar spartesnis Europos judėjimas energetinės nepriklausomybės ir atsinaujinančios energijos gamybos link. Tam ES valstybės, taip pat ir Lietuva, skirs dar didesnę paramą, kuria gali pasinaudoti kiekvienas gyventojas.
Pavyzdžiui, dabar investuojant 10000 eurų į 10 kW galingumo saulės elektrinę, galima gauti ES paramą, siekiančią beveik trečdalį šios sumos. Tuomet per visą 25 metų jos veikimo laikotarpį galima „uždirbti“ daugiau nei 30000 eurų – tokia suma būtų sutaupoma ne perkant, o pasigaminant elektros energiją.
Neturintiems tokių lėšų investicijai yra alternatyva pasiskolinti už fiksuotas palūkanas, neprisiimant palūkanų normų kilimo rizikos, o neturintys tam tinkamų stogų galima investuoti į nuo namų nutolusius saulės elektrinių parkus. Tokia investicija daug kam gali atrodyti nuobodi ir neužtikrinanti itin didelės metinės grąžos, tačiau jos rizika yra itin maža.
Be to, investicija į nuosavą saulės elektrinę siūlo ne tik patrauklų grąžos ir rizikos santykį, bet ir sukuria naudos dar dviejuose frontuose – mažina vartotojo ir visos Lietuvos priklausomybę nuo importuojamų energijos išteklių bei prisideda prie planetos taršos mažinimo.