Labai tikėtina, kad jau pavasarį metinė infliacija bus artima nuliui – vidutinės kainos bus tokios pačios, kokios buvo prieš metus. Tendencija maloni, bet daugelio nedžiugina dėl paprastos priežasties – per pastaruosius dvejus metus kai kurių prekių kainos pakilo į labai aukštą lygį ir net gerokai viršijo Europos Sąjungos vidurkį, tad menka paguoda, kad jos nebeauga. Pavyzdžiui, nuo 2021 metų rudens maisto produktai Lietuvoje pabrango daugiau nei 40 procentų, tad jų atpigimas vienu procentu daugeliui nėra pakankama priežastis švęsti.
Vis tik sparčiai tirpstantys infliacijos likučiai reiškia bent tris geras naujienas. Visų pirma, aukštas dabartinis vartotojų kainų lygis, šiek tiek atitrūkęs nuo žaliavų ir energijos kainų tendencijų, reiškia, kad šiemet galime ir toliau stebėti kai kurių prekių pigimą.
Per pastaruosius dvejus metus plieno, vario ir nikelio kainos sumažėjo maždaug dešimtadaliu, o kviečių, kukurūzų ir miežių kainos sumažėjo ketvirtadaliu. Gamtinių dujų kainos nebesiekia 30 eurų už MWh ir yra žemiausios nuo 2021 vasaros. Dar vienas kainų mažėjimo šaltinis – krintančios Kinijos eksportuojamų prekių kainos, kurios šiuo metu yra dešimtadaliu mažesnės, nei buvo prieš metus. Defliacija žaliavų rinkose ir Kinijoje galiausiai turėtų pasiekti ir vartotojų kišenes.
Antra, nedidėjant kainoms, vidutinio darbo užmokesčio augimas išlieka gana spartus. „Swedbank“ klientų duomenimis, sausį vidutinis darbo užmokestis buvo 8,4 proc. didesnis nei prieš metus. Net ir po praėjusių metų bendrojo vidaus produkto stagnacijos toks atlyginimų augimas turbūt nestebina – nuo metų pradžios dešimtadaliu didėjo ir minimalus atlyginimas, ir daugelio viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimai.
Dėl šios priežasties lietuvių perkamoji galia šiemet padidės maždaug 7 procentais – tiek atlyginimų augimas pralenks kainų augimą. Jau dabar išsiskiriame tuo, kad vieni pirmųjų tarp euro zonos šalių atgavome dėl kainų šuolio prarastą perkamąją galią. Šiuo metu realus vidutinis darbo užmokestis, tai yra atsižvelgus į kainų pokyčius, jau yra didesnis, nei buvo 2022 pradžioje. Palyginimui, Vokietijoje realūs atlyginimai yra žemiausiame lygyje nuo 2015 metų, o prancūzų perkamoji galia yra nukritusi į... 2008 metų lygį.
Trečia gera naujiena yra tai, kad euro zonoje sparčiai blėstant infliacijai, Europos Centrinis Bankas (ECB) greitai nebeturės priežasčių laikyti palūkanų normas rekordinėse aukštumose. Šiuo metų „Euribor“ ateities sandoriai rodo rinkos lūkestį, kad ECB palūkanas mažins jau balandį arba birželį. Šis sprendimas labiausiai priklausys nuo to, kaip sparčiai per artimiausius kelis mėnesius mažės infliacija euro zonoje. Vis tik matant žaliavų ir energijos kainų tendencijas bei jau dvejus metus krintantį vartojimą euro zonoje, labiausiai tikėtina, kad infliacija mažės sparčiau, nei prognozuoja ECB.
Vis tik nebūtina sulaukti konkrečios dienos X, kad ECB palūkanų normų sumažinimas paliestų gyventojus – vien rinkų lūkesčiai, kad artimiausioje ateityje centrinis bankas mažins palūkanas, veikia jau dabartinį „Euribor“. Šešių mėnesių „Euribor“ piką pasiekė praėjusių metų rudenį, tuomet jis siekė 4,1 procento, o dabar yra nukritęs 20 bazinių punktų – iki 3,9 procento. Ši mažėjimo tendencija turėtų tęstis visus metus, o metų gale „Euribor“ turėtų artėti prie 2,5 procento.
Žinoma, reikia pripažinti, kad geopolitinių neramumų kontekste galimi tiekimo grandinių sutrikimai bei kiti nemalonūs netikėtumai. Pastarąjį mėnesį dėl hučių išpuolių Raudonojoje jūroje beveik visiškai sustojo krovininių laivų srautas Sueco kanalu. Dėl to konteinerio gabenimo kaina iš Šanchajaus į Roterdamo uostą pabrango nuo 1500 iki 4500 JAV dolerių. Tai yra gerokai mažiau nei 15 tūkst. dolerių pikas, pasiektas 2021 metais, tačiau trumpuoju laikotarpiu gali kilstelti kai kurių prekių kainas.
Taigi, su sąlyga, kad šiemet pavyks išvengti geopolitinių įtampų didėjimo, labiausiai tikėtina, kad euro zonoje šiemet matysime sparčiai mažėjančią infliaciją, paskui jas krintančiais palūkanų normas ir atsigaunančią gyventojų perkamąją galią.