Vis dėlto, norint sėkmingai pereiti prie švarios energijos, reikia ne tik ryžtingų politinių sprendimų, bet ir ilgalaikio strateginio planavimo, apimančio visus aspektus – nuo reguliacinės aplinkos iki energijos kaupimo technologijų.
Kodėl tiek daug dėmesio skiriame atsinaujinančiai energijai?
Atsinaujinanti energija yra ne tik būdas mažinti CO2 emisijas. Ji keičia visą energetikos sektorių – decentralizacija, nepriklausomybė nuo globalių kainų svyravimų ir ilgalaikė ekonominė nauda yra esminiai privalumai, kuriuos atsineša atsinaujinančių energijos išteklių (AEI) plėtra.
AEI, tokie kaip saulė, vėjas ir hidroenergija, jau dabar mažina priklausomybę nuo iškastinio kuro, kuris generuoja apie 70 proc. visų pasaulinių šiltnamio efektą sukeliančių dujų (ŠESD) emisijų. Be to, AEI gamyba leidžia išvengti degimo procesų sukeliamos oro taršos, kurios metu į aplinką išskiriamas ne tik anglies dvideginis, bet ir kietosios dalelės bei azoto oksidas.
Atsinaujinančios energetikos reikšmė neapsiriboja ekologiniais aspektais. Atsirandant decentralizuotoms energijos gamybos galimybėms yra stiprinama šalies energetinė nepriklausomybė – tai ypač svarbu vertinant politinį kontekstą ir siekiant užtikrinti įvairiapusį valstybės saugumą.
Lietuva, kaip ir daugelis pažangių Europos bei pasaulio valstybių, iškėlė ambicingus tikslus žaliosios energetikos srityje. Iki 2030 m. Lietuvoje numatyta visiškai pereiti prie atsinaujinančių energijos išteklių, siekiant, kad jų dalis bendrame galutiniame elektros energijos suvartojime pasiektų 100 proc. Tikslai yra realistiški, tačiau jų įgyvendinimas reikalauja nuoseklių ir strategiškai pagrįstų veiksmų.
Pagrindinė kliūtis – kainų šuoliai
Atsinaujinančios energijos gamyba neišvengiamai susijusi su labai dideliu kintamumu ir nenuspėjamumu. Jis atsiranda dėl netolygaus elektros gamybos iš saulės ir vėjo pobūdžio, todėl elektros energijos tiekimas dažnai nesutampa su vartojimo poreikiu.
Tai lemia didelius kainų svyravimus, kurie gali įvykti ne vieną kartą per dieną. Vieną minutę galime turėti energijos perteklių ir neigiamas kainas, kitą – didelį jos trūkumą, dėl kurio tenka jungti brangias alternatyvas, pavyzdžiui, dujines elektrines.
Energijos saugojimas tampa esmine priemone sprendžiant šią problemą. Tai – technologijos, leidžiančios saugoti ir kaupti energiją, kai gamyba viršija paklausą, ir ją panaudoti, kai gamyba mažėja. Tam, kad užtikrintume AEI proveržį, žaliosios energijos gamybos ir saugojimo technologijos turi žengti koja kojon.
Šią savaitę Lietuvos Respublikos Vyriausybė pritarė „Naujos kartos Lietuva“ plano pakeitimams, po kurių įsigaliojimo beveik 40 mln. eurų bus skirta energijos kaupimo įrenginių diegimui, žaliąją šalies transformaciją laikant vienu iš esminių prioritetų.
Prieštaringai vertinami valstybės veiksmai
Tarp svarbiausių pastarųjų metų Lietuvos pasiekimų šį mėnesį Azerbaidžane vykusioje Jungtinių Tautų klimato kaitos COP29 konferencijos diskusijoje Lietuvos aplinkos ministras Simonas Gentvilas išskyrė priimtą „Proveržio energetikos paketą“.
Tiesa, prieš porą metų priimtą įstatymų paketą ekspertai vertina prieštaringai, o kai kurie jam ir negaili kritikos. Šie įstatymai buvo planuojami taip, kad pašalintų biurokratines kliūtis ir supaprastintų atsinaujinančios energetikos projektų vystymo procesą. Tačiau realybėje ne visi projektai gavo reikiamą stimulą, o kai kuriais atvejais jų vystymo laikotarpiai išliko tokie patys arba netgi išaugo.
Nepaisant to, AEI sektorius Lietuvoje sparčiai plečiasi. Latvijos kapitalo „Latvenergo“ grupė, kuriai priklauso ir Lietuvoje veikianti „Elektrum Lietuva“, Baltijos šalyse aktyviai diversifikuoja atsinaujinančios elektros gamybos portfelį.
Iki 2030 m. grupė planuoja įgyvendinti 2,3 GW galios AEI projektų, iš kurių Lietuvoje jau vystomi stambūs saulės ir vėjo parkai, tokie kaip Telšių vėjo parkas (124 MW), planuojamas atidaryti 2026 m. pradžioje, bei saulės jėgainių projektai, kurių bendra galia 2025 m. pabaigoje sieks jau daugiau nei 265 MW.
Neabejotinai galime pasidžiaugti esamų ir būsimų atsinaujinančios energijos projektų gausa Baltijos šalyse, tačiau norint išlaikyti šį progresą, būtina ne tik skatinti gamybos plėtrą, bet ir spręsti esamus reguliacinius ir technologinius barjerus. Tik taip galime visiškai išnaudoti atsinaujinančios energijos potencialą.
