Norėdami surasti vairuotojų krovininiams automobiliams, dairomės jų ne tik Lietuvoje. Norint įdarbinti Lietuvoje užsienietį, reikalingas leidimas laikinai gyventi. Tam, kad tokį leidimą gautum, šiandien verslininkai susiduria su daugybe problemų.
Visų pirma – nėra galimybės elektroniniu būdu užregistruoti į priėmimą leidimą laikinai gyventi norintį asmenį. Tiksliau, užregistruoti galima, bet mūsų migracijos tarnybos dabar registraciją vykdo jau lapkričio ar gruodžio mėnesiui, eilės yra milžiniškos. Gyvos eilės tarnybose nebėra, darbuotojai nebegali priimti neregistruoto interesanto.
Į klausimus, ką daryti, migracijos specialistai atsako, kad mes patys kalti – neva verslininkai ar tarpininkai registruojasi daugybę kartų ir taip užima migracijos darbuotojų darbo laiką. Tačiau kyla klausimas – kodėl taip atsitinka? Kam rezervuoti laiką, jei neketini juo pasinaudoti? Laisvas priėmimo laikas migracijos tarnyboje yra tada, kada yra, o ne tada, kai vairuotojas yra Lietuvoje, kada jam yra pasibaigęs reisas. Priderinti situaciją prie konkrečių poreikių yra labai sudėtinga, todėl vežėjai bando gudrauti – registruoja kelis laikus ir vėliau bando priderinti, atsižvelgdamas į tai, kada vairuotojas grįžo iš reiso ir pan. Jei vairuotojas pavėlavo grįžti, jį sulaikė eilė pasienyje, sprogusi padanga ar kitos nenumatytos aplinkybės – sudie, leidime laikinai gyventi.
Migracijos specialistai verslininkus ramina – nuo spalio 15 d. pradės veikti nauja sistema, pakentėkit. Viena maža smulkmena – sistema jau turėjo veikti nuo liepos 1 d., niekas nežino, ar nereikės pakentėti dar ir dar kartą. Kita vertus, niekas nežino, ką žada nauja sistema. O galų gale – kam ta sistema įdomi, jei darbuotojų mums reikia dabar? Šiandien, o ne nuo spalio 15-os reikia vykdyti sutarčių sąlygas.
Tuo mūsų problemos nesibaigia. Jei jau vairuotojas spėjo laiku sugrįžti, tuo metu buvo rezervuotas priėmimo laikas, nuotykiai tęsiasi. Net ir tuo atveju, jei nuodugniai išstudijavai visą reikalingų pristatyti dokumentų aprašą, tavęs greičiausiai laukia staigmena. Pasiekęs išsvajotą migracijos specialistą, kuris per 45 rezervuotas minutes turėtų atsakyti visus klausimus, išgirsti „nepriimtas“. Pasirodo, neatnešei visų paso puslapių kopijų. Sakai, apraše nenurodyta? Nesvarbu. Tokia tvarka. Ta pati tvarka neleidžia lankytojams išspausdinti trūkstamo dokumento blanko (sako, taupo popierių), taip pat neleidžia padėti užpildyti nei vienos eilutės, nes PRIIMTI GALIMA TIK SU VISAIS UŽPILDYTAIS DOKUMENTAIS. Pabrėžiama – visais. Įdomybių yra daug ir įvairių.
Dar vienas į akis krentantis dalykas – migracijos specialistų užimtumas. Jei eilėse daugybė „fiktyvių“ užsirašymų, tai ką veikia darbuotojai, kurie turėtų juos aptarnauti? Tiesiog sėdi ir veltui eikvoja visų mūsų pinigus?
Leiskite paskaičiuoti. Per šių metų 7 mėnesius leidimų laikinai gyventi užsieniečiams buvo išduota 19 884, iš kurių darbui – 14 965. Užsieniečius iš viso aptarnauja 17 skyrių. Per mėnesį skyriai vidutiniškai išdavė po 2840 leidimų gyventi. Vienam skyriui vidutiniškai tenka 167 leidimai per mėnesį. Jei paskaičiuosime per dieną – vos vos daugiau nei 8. Tiek žmonių galėtų susitvarkyti reikalingus dokumentus, jei kiekviename skyriuje dirbtų vienas žmogus, kas 45 minutes priimantis naują lankytoją. O skyriuose dirba tikrai ne po vieną žmogų. Ir tikrai ne po du. Nes nedideliame padalinyje Elektrėnuose dirba trys darbuotojai. Kai teko ten lankytis, visos trys moterys per pora valandų priėmė vieną lankytoją.
Sutinku, kad tokie skaičiavimai yra labai apytiksliai, tačiau, sutikite, jie labai įspūdingi. Tikėtina, kad 80–90 proc. iš biudžeto apmokamo darbo laiko praeina nesukuriant jokios naudos.
Jei tokios istorijos būtų vykę prieš 30 metų, galbūt taip stipriai nestebintų. Tačiau tokia sistema Lietuvos Migracijos departamente veikia šiandien nepriklausomoje Lietuvoje. Už šią paslaugą ir gyventojo kortelę kiekvienas, prašantis leidimo laikinai gyventi, susimoka daugiau kaip 200 eurų. Dokumentų priėmimas įvertintas 178 eurais, kitą kainos dalį sudaro kortelės pagaminimas.
Pagalvokite, kokias paslaugas už tokią sumą galėtumėte nusipirkti? Kiek popieriaus lapų išeina už tuos beveik du šimtus eurų? Arba kiek spausdintuvų ar kopijavimo aparatų būtų galima aptarnauti už šią sumą?
Todėl šiandien keliu klausimą – kam dirba migracijos tarnyba? Ar praėjus keliems dešimtmečiams po nepriklausomybės atkūrimo dar turime teisę dangstytis „tokia tvarka“, „taip mums nurodė“? Ar neprivalome lanksčiai ieškoti geriausių sprendimų savo valstybės piliečiams, nes jie kuria vertę ir išlaiko visas tarnybas? O jei tarnybos darbuotojai nesugeba žmogiškai žiūrėti į lankytojus ir paslaugos gavėjus, ar tai nereiškia, kad savo darbo deramai neatlieka ir tarnybos vadovas, nuo kurio ir priklauso požiūris į darbą?