Transporto poveikis neapsiriboja tik išmetamųjų teršalų kiekiu, tačiau ir didelėmis iškastinio kuro sąnaudomis. Lietuva kasmet išleidžia 3–4 mlrd. eurų naftos importui, o transporto sektoriui tenka apie 60 proc. šių išlaidų. Šias šalies ekonomikai itin svarbias lėšas būtų galima panaudoti pramonės augimui, švietimui, inovacijoms, infrastruktūrai arba valstybės konkurencingumui didinti. Jas nukreipus tvariems transporto sprendimams, būtų galima gerokai sumažinti priklausomybę nuo importuojamų degalų ir paskatinti Lietuvą siekti tvaresnės ateities su atsparesne ekonomika.
Transporto dekarbonizacija yra vienas iš greičiausių būdų sumažinti aplinkos taršą ir priklausomybę nuo iškastinio kuro importo. Taip pat gali reikšmingai prisidėti prie tolimesnės atsinaujinančios energetikos plėtros Lietuvoje. Vis tik šiuo metu Lietuvoje atsinaujinančių energijos išteklių dalis transporto sektoriuje sudaro tik 6,28 proc. ir, palyginti su kitais sektoriais, jis žalėja lėčiausiai.
Proveržio laukiama elektromobilių rinkoje
Prie didelės transporto sektoriaus taršos neabejotinai prisideda lengvieji automobiliai su vidaus degimo varikliais bei kasdienis prekių gabenimas vietiniu krovininiu transportu. Tarptautinis transportas, apimantis ir aviacijos, ir jūrų sektorius, dar labiau apsunkina šią problemą, nes tolimiems reisams taip pat naudoja iškastinį kurą. Siekdama mažinti anglies dvideginio emisijas, Europos Sąjunga (ES) užsibrėžė tikslą 2030–2034 m. 45 proc. sumažinti sunkiųjų komercinių transporto priemonių išmetamų teršalų kiekį. Be to, nuo 2035 m. visi Europoje naujai įregistruojami lengvieji automobiliai ir mikroautobusai turės būti nulinės emisijos.
Pažanga siekiant pastarojo tikslo matoma ir Lietuvoje. „Regitra“ duomenimis, šiemet šalyje užregistruota beveik 5 tūkst. elektromobilių, daugiausia – spalį. Tačiau tai sudaro tik 2 proc. visų registruotų lengvųjų automobilių, kuomet Šiaurės šalyse šis rodiklis siekia nuo 38 proc. (Danijoje) iki 90 proc. (Norvegijoje). Nors elektromobilių parkas Lietuvoje nėra įspūdingas, tačiau per artimiausius penkerius metus tikimasi rinkos įsibėgėjimo.
Persėsti į elektromobilius visų pirma skatins sparčiai augantis gaminančių vartotojų skaičius, kuris šiuo metu jau perkopė 120 tūkst., ir tikimasi pasiekti 300 tūkst. iki 2030 m. Turint saulės elektrinę namuose, įsigyti elektromobilį tampa ekonomiškai patrauklu. Šiam proveržiui pagreičio taip pat suteiks Šiaurės ir Vakarų šalyse besiformuojanti elektromobilių pasiūla antrinėje rinkoje. Atsiradus galimybei įsigyti pigesnių elektromobilių, jų patrauklumas turėtų dar labiau augti.
Sparčiai besiplečiantis viešųjų įkrovimo stotelių tinklas – taip pat svarbus aspektas. Iki 2030 m. Lietuvoje planuojama turėti 60 tūkst. viešų ir privačių elektromobilių įkrovimo stotelių tinklą, t. y. dešimt kartų daugiau nei šiandien. Išpildant ir ES reguliavimą, iki 2030 m. greito įkrovimo viešosios stotelės kas 60 km atsiras visuose Lietuvos pagrindiniuose keliuose.
Griežtėjantis ES reguliavimas iš esmės keis transporto sektorių, o visų pirma – viešajame sektoriuje. Remiantis žaliųjų viešųjų pirkimų reikalavimais, nuo 2026 m. visi įsigyjami lengvieji automobiliai turės būti nulinės emisijos. Visi nauji automobiliai ir mikroautobusai, parduodami visoje ES, nuo 2035 m. turės taip pat būti nulinės emisijos. Šie pokyčiai indikuoja, kad elektromobilių rinka Lietuvoje per ateinančius penkerius metus keisis iš esmės.
Pokyčių užuomazgos ir sunkiajame transporte
Lengvasis transportas žengia pokyčių keliu, tačiau sunkiojo krovininio transporto dekarbonizacija vyksta lėčiau. Sunkiojo transporto elektrifikaciją spartins tiek pinganti ličio baterijų technologija, tiek griežtėjantys taršos reikalavimai ir augantys taršos mokesčiai. Jau šiuo metu elektra varomi sunkvežimiai gali nuvažiuoti gana didelius atstumus (300–500 km) ir didžiąja dalimi galėtų užtikrinti krovinių pervežimą Lietuvoje. Vis tik elektra varomų sunkvežimių plėtrą riboja tiek jų kaina, tiek ir krovimo stotelių infrastruktūros trūkumas.
„EPSO-G“ atlikta rinkos dalyvių apklausa rodo, kad elektra varomi nedideli sunkvežimiai (N1) ir autobusai jau dabar yra ekonomiškai konkurencingi vidaus degimo variklių alternatyvoms. Transporto sektoriaus atstovai esmine perėjimo prie žaliosios transformacijos priežastimi įvardija poreikį įkrovimo infrastruktūrai. Nors pokyčius skatins privačios įkrovimo stotelės logistikos centruose ir intermodaliniuose terminaluose, tačiau svarbų vaidmenį turi atlikti ir viešoji infrastruktūra.
Siekiant sudaryti realias sąlygas sunkiojo transporto elektrifikacijai būtina sukurti įkrovimo tinklą ir užtikrinti jo prieinamumą. Logistikoje labai svarbu tiksliai numatyti krovinių pristatymo laiką, tiek vėlavimas, tiek laukimas ar prastovos įkraunant sunkvežimių baterijas lemia finansinius nuostolius. Europos elektros perdavimo sistemos operatorių vertinimu, siekiant padengti greito neplanuoto įkrovimo bei tolimųjų reisų krovinių vežėjų poreikius, sunkiojo transporto įkrovimas magistraliniuose keliuose reikalaus itin didelių galių. Jei norime įkrauti sunkvežimio bateriją per privalomo sustojimo periodą, tai vienos stotelės galia turi viršyti 1 MW. Norint aptarnauti kelis ar keliolika sunkvežimių vienu metu, tokių įsikrovimo parkų galia gali pasiekti 15–35 MW. Toks galios poreikis prilygsta Marijampolei.
Tad dar ankstyvoje stadijoje turime vertinti tokių taškų plėtros poreikius ir prijungimo galimybes prie aukštos įtampos linijų. Reguliacinė aplinka turi sudaryti tam palankias sąlygas, o elektros skirstymo ir perdavimo tinklų operatoriai turi būti įtraukti į tokios infrastruktūros planavimą. Šie pokyčiai numatomi ir „EPSO-G“ grupės naujosios energetikos strategijoje iki 2035 m.
Kol įsibėgės elektrifikacijos banga, sunkiasvoriam transportui kaip pereinamąjį kurą tikimasi išnaudoti biodujas. Svarbu tai, kad Lietuva turi didelį biometano gamybos potencialą. Žaliosios energetikos gamyba mažina Lietuvos priklausomybę nuo importuojamo kuro ir sudaro galimybes sparčiau dekarbonizuoti transporto sektorių, o logistikos įmonėms – lengviau pasiekti ES tikslus. Be to, biodujų gamyba Lietuvoje skatintų naujų darbo vietų atsiradimą ir ekonomikos augimą.
Transporto sektoriaus dekarbonizacija atveria duris ir tolimesnei saulės bei vėjo elektrinių plėtrai. Nacionalinėje energetikos strategijoje vertinama, kad dėl sektoriaus elektrifikacijos Lietuvos elektros metinis suvartojimas gali padidėti 6,3 TWh. Tai prilygsta pusei viso šiuometinio Lietuvos elektros energijos suvartojimo arba daugiau nei visai 2024 m. Lietuvoje iš saulės ir vėjo pagamintai elektros energijai. Transporto elektrifikacija ne tik 43 proc. sumažintų CO2 emisijų šalyje, tačiau ir sudarytų palankias sąlygas tolimesnei atsinaujinančiosios energetikos plėtrai Lietuvoje, kuri leidžia keisti naftos produktų importą vietiniais atsinaujinančios energijos ištekliais taip skatinant visos ekonomikos augimą.
