Dėl COVID-19 įvestų ribojimų labiausiai paveiktų įmonių ir namų ūkių prastėjanti finansinė padėtis lemia didesnę jų kredito riziką. Jei ji realizuotųsi, tai turėtų neigiamų pasekmių ne tik įsiskolinusioms įmonėms ir gyventojams, bet ir visai finansų sistemai.
Nors bendrai šalyje įmonių padėtis ir toliau yra gana stabili, vis dėlto pandemijos pasekmių poveikis ekonominėms veikloms yra labai netolygus. Pavyzdžiui, pajamų ir pelningų įmonių dalies rodikliai indikuoja, kad su veiklos iššūkiais daugiausia susidūrė paslaugas teikiančių veiklų įmonės.
Pasibaigus valstybės pagalbos priemonėms, dalis įmonių, kurių bankrotai nusikėlė, arba tos, kurios buvo paveiktos labiausiai ir joms nepavyko arba dėl veiklos specifikos negalėjo prisitaikyti prie pasikeitusių rinkos sąlygų, gali neatkurti savo veiklos, bankrutuoti arba tapti nemokios ir virsti vadinamosiomis įmonėmis zombėmis, t. y. dėl lėšų trūkumo nepajėgti vykdyti savo turimų įsipareigojimų. Tai atitinkamai lemtų nedarbo lygio augimą, įsipareigojimų kitoms įmonėms nevykdymą ir finansų rinkos dalyvių nuostolius.
Nors šiuo metu nukentėjusių įmonių tiesioginis poveikis finansų sistemai yra palyginti ribotas, poveikį paaštrinti galėtų staigus valstybės pagalbos nutraukimas. Bendra neveiksnių paskolų dalis bankuose reikšmingai neišaugo, nors yra pastebimas šiek tiek padidėjęs vartojimo bei tam tikrų įmonių, ypač veikiančių labiau karantino pažeidžiamuose sektoriuose, neveiksnių paskolų lygis. Vis dėlto tikimasi, kad pandemijos poveikio mastas atsiskleis artimiausiais metais, nes būtent tuomet pasimatys vadinamųjų įmonių zombių skaičius.
Remiantis Europos Centrinio Banko skaičiavimais, vien iki pandemijos euro zonoje galėjo būti vidutiniškai šiek tiek daugiau nei 3 proc. tokių įmonių. Šio tipo įmonės gali kelti įtampą ekonomikai ir finansiniam stabilumui, jeigu jų skaičius staiga sparčiai paaugtų, pavyzdžiui, dėl netikėto neigiamo ekonominio šoko, silpnesnio, nei tikimasi, ekonomikos atsigavimo arba nesubalansuoto ir staigaus valstybės pagalbos priemonių nutraukimo. Tačiau suteikiama pagalba siekiant atkurti veiklą yra itin svarbi toms įmonėms, kurios pandemijos metu nukentėjo labiausiai, bet vis dar turi potencialo išsikapstyti.
Pavyzdžiui, naujausiais balandžio mėn. duomenimis, subsidijas už prastovas dar gavo daugiau nei 5 tūkst. įmonių, o prastovose buvo beveik 20 tūkst. darbuotojų. Todėl svarbu, kad labiausiai nukentėjusiam, bet potencialo turinčiam verslui pagalbos sustabdymas būtų tolygus ir subalansuotas.
Išaugęs įmonių bankrotų skaičius galėtų padidinti skolos finansų įstaigoms ir kitoms įmonėms nuostolius. 2020 m. buvo perpus, arba 833, mažiau pradėtų įmonių bankroto procesų nei 2019 m. Dar daugiau susitraukęs bankrotų skaičius matomas ir 2021 m. Mažesniam bankrotų skaičiui paaiškinti gali būti bent keletas svarbių priežasčių.
Pirmiausia, bankrotų sumažėjimą lėmė tai, kad juridinio asmens vadovo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba bankroto proceso inicijavimo gali būti netaikoma karantino metu ir 3 mėn. po karantino.
Antra, valstybės pagalbos priemonės, ypač subsidijos po prastovų, mokesčių atidėjimai ir lengvatinės paskolos, reikšmingai prisidėjo prie verslo likvidumo palaikymo. Tai neabejotinai prisidėjo prie bankrotų skaičiaus sumažėjimo, tačiau vis dar yra didelis neapibrėžtumas dėl bankrotų, kurie kol kas yra atidedami ateičiai, skaičiaus. Jei šis skaičius padidėtų, kiltų rizika kai kurių įmonių įsipareigojimų tvarumui.
Pavyzdžiui, būtų paveikta dalis labiausiai nukentėjusių ekonominių veiklų, tokių kaip apgyvendinimo ir maitinimo paslaugų, administracinės ir aptarnavimo, švietimo, meninės, pramoginės ir poilsio organizavimo, įsiskolinimų. Šių veiklų įmonių paskolų dalis sudaro apie 10 proc. viso įmonių paskolų portfelio, o įsiskolinimas prekybos kreditais ar paskolomis kitoms įmonėms gali siekti maždaug ketvirtadalį visų šių veiklų įsipareigojimų.
Dėl suprastėjusios įmonių finansinės padėties galimi įmonių bankrotai ateityje gali padidinti ir namų ūkių kredito riziką. Remiantis duomenimis, beveik dešimtadalis paskolų vertės tenka gyventojams, pagrindines pajamas gaunantiems iš apgyvendinimo ir maitinimo paslaugų bei administracinės ir aptarnavimo veiklos, t. y. veiklų, kuriose nedarbo lygis karantino metu augo sparčiausiai.
Kitas dešimtadalis paskolų vertės tenka veiklų grupei, apimančiai ir dalį kitų paveiktų sektorių – švietimo bei meninę, pramoginę ir poilsio organizavimo veiklą. Bendrai šių paskolų vertė siekia truputį daugiau nei 1,7 mlrd. Eur, todėl reikšmingai išaugęs nedarbo lygis šiuose sektoriuose galėtų neigiamai paveikti šių paskolų gavėjų galimybes vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus.
Įsipareigojimų neįvykdymo riziką mažina sparčiai atsigaunanti ekonomika, per pandemiją reikšmingai išaugusios santaupos ir palyginti nedidelis Lietuvos įmonių ir namų ūkių įsiskolinimo lygis. Pernai šiek tiek sulėtėjusi, Lietuvos ekonomika šiemet toliau demonstruoja atsparumą. Prie to prisidėjo ir mūsų ekonomikos struktūra.
Pavyzdžiui, su kelionėmis susijusios veiklos, kaip turizmo, nuomos paslaugų, oro transporto, apgyvendinimo ir maitinimo paslaugų, iki pandemijos Lietuvoje sukurdavo daugiau nei 3 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP), o kai kuriose Pietų Europos šalyse – apie 8 proc. Be to, toliau augančios gyventojų pajamos, didėjanti vidaus paklausa ir apsukas didinantis atvirasis sektorius sudaro palankias sąlygas verslui augti, o tai kartu mažina vadinamosios zombifikacijos tikimybę.
Lietuvos privatusis ne finansų sektorius taip pat yra vienas mažiausiai įsiskolinusių Europos Sąjungoje, o tai lemia mažesnį galimą kredito rizikos materializacijos mastą ir poveikį ekonomikai. Dar daugiau – dalis įmonių ir gyventojų, kurių finansinė padėtis nebuvo neigiamai paveikta dėl pandemijos įvestų suvaržymų, sukaupė reikšmingus santaupų rezervus. Balandžio mėn. duomenimis, privačiojo ne finansų sektoriaus indėliai kredito įstaigose buvo beveik ketvirtadaliu didesni nei atitinkamu laikotarpiu prieš metus: gyventojų indėliai išaugo 3,1 mlrd., o ne finansų įmonių – 2,4 mlrd. ir kartu perkopė 28 mlrd. eur.
Tam sąlygas sudarė įvairūs veiksniai: daugumoje veiklų ir toliau sparčiai kilęs darbo užmokestis, suvaržytos galimybės naudotis kai kuriomis paslaugomis, dalies verslo susilaikymas nuo investicijų, valstybės finansinės pagalbos įliejimas į ekonomiką ir kiti.
Siekiant sušvelninti COVID-19 protrūkio pasekmes ekonomikai, dalį įmonių kredito rizikos prisiėmė valstybė. Lietuvos vykdyta anticiklinė fiskalinė politika, teikiant finansinę pagalbą verslui ir gyventojams, gerokai padidino valdžios sektoriaus balanso deficitą ir skolą. Lietuvos valdžios sektoriaus skola pernai padidėjo daugiau nei 10 proc. punktų, o šiemet skolos lygis turėtų viršyti 50 proc. BVP.
Prie skolos santykio augimo daugiausia prisidėjo valstybės pagalba verslui, kuri įvairiomis formomis siekė apie 2,5 mlrd. eur. Valstybės pagalbos priemonės padeda užkardyti įmonių likvidumo ir mokumo riziką, kuri materializavimosi atveju galėtų persiduoti gyventojams ir kreditoriams.
Vis dėlto tiek kovoje su COVID-19 pandemijos pasekmėmis, tiek susiduriant su iššūkiais ateityje, svarbu ne tik fiskalines pagalbos priemones skirstyti tikslingai, bet ir turėti aiškią skolos stabilizavimo strategiją ir, pandemijai pasibaigus, tvirtai jos laikytis. Kitu atveju užsitęsęs valdžios sektoriaus skolos ir BVP santykio augimas gali kelti skolos tvarumo klausimų. O verslo bankrotų skaičiaus ūgtelėjimas taip pat būtų išbandymas Lietuvos nemokumo naujosios sąrangos efektyvumui. Tokiu atveju, tikėtina, atsiskleistų egzistuojančios šios sąrangos problemos, o tai sudarytų galimybę ją dar labiau patobulinti.