Tai, kad vadovas ribotos juridinio asmens atsakomybės atveju gali atsakyti, dar kažkiek yra žinoma, bet akcininkai paprastai būna ramūs ir tyliai laukia įmonės „mirties“ – pabaigos, pasislėpę už „mito“, kad jau akcininko tai tikrai nepalies...
Tačiau, vadovaujantis Įmonių bankroto įstatymo (ĮBĮ) nuostatomis, jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba įmonė viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriui (kreditoriams), kad negali arba neketina vykdyti įsipareigojimų, įmonės vadovas, savininkas (savininkai) privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. ĮBĮ 8 str. 4 d. numatyta, kad įmonės vadovas ar kitas asmuo (asmenys), įmonėje turintis teisę priimti atitinkamą sprendimą, privalo padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo.
Negana to, Seime užregistruotas minėto įstatymo pakeitimo projektas, kuriame numatyta, kad įmonės vadovas ar kitas asmuo privalės kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo vos per 5 dienas po to, kai įmonė tapo nemoki ir įmonės dalyviai per 40 dienų nesiėmė jokių priemonių dėl įmonės mokumo atstatymo. Tiesa, galimai keisis ir pati nemokumo samprata.
Akcininkai privalo domėtis įmonės veikla ir atlikti jiems įstatymuose numatytas pareigas. Tuo atveju, jeigu akcininkai dėl neatsakingumo ar aplaidumo nesidomėjo įmonės veikla, neatliko jiems numatytų pareigų ir buvo laiku nepastebėtas įmonės nemokumas ar padaryta žala tretiesiems asmenims (kreditoriams), akcininkams taikoma civilinė atsakomybė ir jie yra atsakingi už neteisėtus veiksmus ( nepamirškite, atsako ir už neveikimą).
Teismui nustačius vadovo ar savininko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jų kaltė tiesiog preziumuojama.
Remiantis teismų praktika, nors bendrąja prasme domėtis įmonės veikla yra daugiau įmonės akcininko teisė, nei pareiga, tačiau pastarajam sužinojus, kad įmonė turi finansinių sunkumų (pvz. susipažinus su balansu), ši teisė transformuojasi į pareigą imtis įstatyme nustatytų veiksmų tam, jog būtų apsaugoti įmonės kreditorių interesai.
Pagal aktualią praktiką, galima ir solidari bendrovės vadovo ir bendrovės akcininko atsakomybė, nurodant, kad prie žalos atsiradimo prisidėjo abu, t. y. bent vienam jų kreipiantis dėl bankroto bylos iškėlimo laiku, žala nebūtų atsiradusi.
Bankroto bylose kiekvieną kartą teismas sprendžia, ar byloje atsakovu nurodytas asmuo atliko vadovui ar dalyviui būdingas funkcijas.
Tuo atveju, jeigu akcininkas, nebūdamas įmonės vadovu, sistemingai atliko funkcijas, kurias paprastai atlieka vadovas, jo atsakomybė už neteisėtais veiksmai įmonei padarytą žalą taikoma lyg jis būtų faktinis vadovas.
Tai ypač aktualu tais atvejais, kai įmonės vadovas yra tik Registrų centre figūruojantis įrašas, o realiai įmonei vadovauja pats akcininkas.
Kas ir kokius gali reikšti ieškinius, jeigu įmonės akcininkas (ir/arba vadovas) laiku nesikreipė dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo?
Bankroto administratorius yra pagrindinis subjektas, turintis teisę kreiptis į teismą su ieškiniais įmonės akcininkams dėl žalos atlyginimo, jiems nevykdžius pareigos laiku kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei. Bankroto administratorius ieškinius reiškia bankrutuojančios įmonės vardu ir gautas sumas panaudoja proporcingai visų kreditorių reikalavimams tenkinti, kaip tai nustatyta ĮBĮ.
Atkreiptinas dėmesys, kad iki įmonės likvidavimo konkretus kreditorius į teismą dėl žalos atlyginimo gali kreiptis tik su netiesioginiu ieškiniu, pareikšdamas ieškinį bankrutuojančios įmonės vardu, jeigu įmonės bankroto administratorius savo teisės reikalauti žalos atlyginimo neįgyvendintų.
Tokiu atveju, patenkinus kreditoriaus netiesioginį ieškinį, išreikalautas turtas būtų įskaitomas į skolininko turtą ir naudojamas visų skolininko kreditorių reikalavimams tenkinti. Kitaip tariant, vienas kreditorius investuoja laiką ir pinigus į teisminius procesus, o bylos laimėjimo atveju – sėkme dalinasi visi kreditoriai.
Bankroto administratorius įmonių bankroto bylose taip pat teikia ieškinius reikalaudamas įmonės sudarytus sandorius pripažinti negaliojančiais ir restitucijos taikymo (pvz. pavedimas atliktas asmenims be pateisinančių dokumentų arba iš įrodymų tai panašu į apsimestinį sandorį), žalos atlyginimo ir restitucijos taikymo (pvz. įmonei turtą įsigijus arba perleidus už nepagrįstą kainą, pažeidus mokėjimų eiliškumą) ir kt.
Nepaisant to, kiek pagrįstas bus bylos iškėlimas, reikšdamas ieškinius bankroto administratorius dažniausiai prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti turtą, pinigines lėšas, esančias banko sąskaitoje. Todėl, nepaisant to, kokia bus bylos baigtis, akcininkas ir/ar vadovas problemų turi jau vien tik dėl teismo pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių.
Darytina išvada, kad įmonės akcininkui derėtų domėtis įmonės finansine padėtimi ir, atsiradus būtinybei, nedelsti ir inicijuoti bankroto bylos iškėlimą įmonei laiku, nes priešingu atveju vėliau gali tekti atlyginti įmonei ir jos kreditoriams padarytą žalą iš savo asmeninio turto.
Atkreipiame dėmesį, jog straipsnio autorės nuomonė negali būti naudojama individualiame teisminiame ginče be atskiros teisinės analizės.