O gal reali situacija yra priešinga – bankrutuojančios įmonės likvidavimas ir išregistravimas iš Juridinių asmenų registro yra būtent tas momentas, nuo kurio reikėtų pradėti galvoti apie ieškinio dėl galimai padarytos žalos atlyginimo teikimą prieš skolingos įmonės vadovą ir/ar akcininką asmeniškai?
Žinia, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina pačios asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, tai yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties.
Juridiniam asmeniui iškėlus bankroto bylą, kreditorius apie jo atžvilgiu sąmoningai tyčia bendrovės vadovo ir/ar akcininkų atliktus veiksmus, tikslu nevykdyti įsipareigojimų visiems ar išimtinai vieno jo, kaip kreditoriaus, atžvilgiu, gali realiai sužinoti tik pvz. teismui bankrotą pripažinus tyčiniu ar jau net išregistravus įmonę iš Juridinių asmenų registro.
Todėl kyla klausimas per kiek laiko kreditorius gali kreiptis į teismą su reikalavimu atlyginti nuostolius, atsiradusius dėl kaltų ir nesąžiningų įmonės vadovo ir/ar akcininko veiksmų?
Ar bankrutavusios įmonės kreditoriui pasinaudojus ĮBĮ 20 straipsnio 7 dalyje nustatytu išimtiniu atveju, kuomet kreditorius gali pareikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo tiesiogiai akcininkui ar valdymo organo nariui dėl žalos atlyginimo būtų taikomas sutrumpintas 3 metų senaties terminas?
Kaip šiais atvejais skaičiuojama senatis? Kada kreditoriui kreiptis dėl žalos atlyginimo dar nevėlu?
1. Nutarties dėl bankroto pripažinimo tyčiniu įsiteisėjimas, kurioje nustatyti tyčiniai veiksmai, susiję su įmonės privedimu prie bankroto, yra tik vienas iš įrodymų, patvirtinančių tyčinius bei nesąžiningus veiksmus ir sąlygą, įgalinančią nukreipti reikalavimą tiesiogiai į asmenį, dėl kurio veiksmų atsirado žala.
Atitinkamai tokios nutarties priėmimas nereiškia ir 3 metų senaties pradžios skaičiavimo.
2. Įmonės likvidavimas dėl bankroto reiškia ne ką kitą, o tik tai, kad bankroto administratoriui užbaigus likvidavimo procedūrą (pardavus visą įmonei priklausiusį turtą ir iš gautų lėšų apmokėjus administravimo išlaidas, o likutį paskirsčius kreditoriniams reikalavimams tenkinti) paaiškėja, kokia konkrečiai apimtimi bus (ne)patenkinti kiekvieno kreditoriaus reikalavimai, todėl likdvidavimo stadija (įmonės pabaiga, išregistravus ją iš Juridinių asmenų registro) šiuo atveju tik suteikia akivaizdaus konkretumo kreditoriaus ieškinio pareiškimui vadovo ir akcininku atžvilgiu.
Kitaip tariant, pvz. realizavus įkeistą kreditorei turtą, bankrotą pripažinus tyčiniu, kreditorius turi tik prielaidas, kuriomis gali teigti, kad jo atžvilgiu valdymo organai atliko neteisėtus veiksmus.
3. Kreditorius apie savo teisių pažeidimą bei tikslų dydį gali įvertinti tik nuo sprendimo pripažinti įmonės veiklą pasibaigusia ir likviduojama dėl bankroto įsiteisėjimo, nes tik nuo šios datos neabejotinai tampa aišku, kad konkretus kreditorius iš tokios įmonės neatgaus lėšų, ir tik tada gali nukreipti tokį reikalavimą atitinkamai į vadovą ir/ar akcininką.
Taigi darytina išvada, kad vadovaujantis aktualia teismų praktika, būtent nuo įmonės išregistravimo iš Juridinių asmenų registro datos, kai kreditorius sužinojo (turėjo sužinoti), kad įmonė kreditorių likusių finansinių reikalavimų patenkinti neturės galimybės, prasideda ieškinio senaties terminas reikalavimams įmonės dalyviui ir (ar) valdymo organui dėl žalos atlyginimo, kurią sudaro bankrutavusios įmonės nepatenkinti reikalavimai.
Dar daugiau, jei vadovo ar akcininko neteisėti veiksmai buvo nukreipti į konkretaus kreditoriaus teisių pažeidimą – jų neteisėtumas galėjo pasireikšti specifiškai, tik vieno kreditoriaus atžvilgiu, ir jei toks neteisėtumas atitinka bendrąjį deliktinei atsakomybei taikomą neteisėtumo kriterijų, tai šis kreditorius gali reikšti ieškinį tiesiogiai akcininkui ir/ar vadovui ir jo reikalavimo pareiškimo momento bei tvarkos neriboja jokia bankroto stadija.