Praktikoje itin dažnai tenka matyti atvejus, kad bankroto administratoriams užtenka vien tik „manymo“ apie nenaudingą sandorį, galimai sukeltą žalą ir nepagrįstas ieškinys vadovui ir akcininkui atsiranda teisme.
O ką turi žinoti kreditorius prieš teikdamas tiesioginį ieškinį akcininkui ir vadovui?
Ar užtenka subjektyvaus vertinimo, kad pirmoji įmonė galimai išvengė skolų, o naujai įsteigta „pakilo tarsi feniksas iš pelenų“?
Įsivaizduokime situaciją, kad ieškovas (vienas iš skolingos įmonės kreditorių) byloje bando įrodyti įmonės veiklos perkėlimą (vykdančios veiklą, nebankrutuojančios) į kitą įmonę, kartu reikšdamas tiesioginį ieškinį ir vadovui bei akcininkui reikalaudamas iš jų solidariai atlyginti žalą, pavyzdžiui kilusią iš nesumokėto nuomos mokesčio, nevykdant fiduciarinių ir kitų pareigų.
Byloje galimą veiklos perkėlimą ieškovas įrodinėja tik savo samprotavimais apie „perkeltą veiklą“ tokiais kaip: panašūs pavadinimai, prekės ženklai, analogiška farmacinė veikla, tas pats vadovas ir akcininkas, panašus domeno vardas.
Bylos nagrinėjimo metu nustatoma, kad įmonės darbuotojai neperkelti, klientai, tiekėjai, turtas neperkeltas (nes jo ir nebuvo), kitų esminių neteisėtam įmonės veiklos perkėlimui būdingų požymių (tikslu išvengti įsipareigojimų kreditoriams), kuriuos jau yra suformavusi teismų praktika, nenustatyta.
Ikiteisminio tyrimo institucijos, atlikusios patikrinimą, įmonėms „pretenzijų neturi“. Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė, konstatuojant, kad įmonės tarpusavyje rinkoje nekonkuravo, prekės ženklai priklauso kitam trečiajam asmeniui ir akcininkas turėjo absoliučią pasirinkimo laisvę steigti naują juridinį asmenį.
Bylos nagrinėjimo metu iškeliama bankroto byla, apskundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas ir apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nepaisant to, kad bankroto byla ieškinio teikimo momentu nors ir nebuvo iškelta, ieškovas reikšti tiesioginį ieškinį vadovui ir akcininkui teisę turėjo, negana to teismas nusprendė, kad įmonės veiklos perkėlimui užtenka „manyti“, kad įmonių pavadinimų, prekės ženklų panašumas, nepaisant to, kad viena iš įmonių vykdo prekybinę, o kita gamybinę veiklą (skirtingų produktų), naudojimasis tuo pačiu internetiniu adresu (kuris vėliau buvo pakeistas), naudojimasis tuo pačiu telefono numeriu (turbūt vadovas turėjo pakeisti numerį?), suponuoja „labiau tikėtiną išvadą, kad įmonės buvo susijusios, o naujos įmonės steigimas buvo tikslu perkelti veiklą, kitai įmonei paliekant tik įsipareigojimus“.
Tokiu būdu akcininkas pripažintas nesąžiningu, veikusiu neprotingai kreditoriaus atžvilgiu ir to užtenka jo asmeninei atsakomybei įrodyti.
Skaitant teismo sprendimą kilo esminis klausimas: iš verslo praktinės pusės, bandant įsivaizduoti kaip skirtingais produktais prekiaujanti įmonė, vykdanti tik prekybą iš kitų gamintojų, neturinti jokio turto (kaip galima kažką perkelti jeigu nieko neturi?), gali savo veiklą perkelti į kitą įmonę, jeigu ta įmonė vykdo gamybą tik jau visiškai skirtingiems produktams ir jais prekiauja?
Vis tik Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis padėjo tašką ir įvedė bent jau laikiną ramybę akcininkams ir jų verslui.
Teismas nurodė ir dar kartą savo praktikoje akcentavo, kad:
1. Kreditoriaus teisė reikšti tiesioginį ieškinį vadovams ir akcininkams, kol įmonei neiškeltas bankrotas yra aiškinama ir taikoma itin siaurai, kitaip tariant tokią savo teisę galima realizuoti tik specifiniais pagrindais (kreditorius reikšdamas tiesioginį ieškinį turi įrodyti, kad vadovas ir/ar akcininkas padaro žalą būtent jam ir nukreiptas tik į jį).
Tai reiškia, kad pagal aktualią teismų praktiką, kreditoriaus teisė į konkretų tiesioginį ieškinį siejama ne su įmonės mokumo ar nemokumo stadijomis, o su specifiniu pagrindu – individualiai kilusia žala;
2. Galimybė reikšti tiesioginį ieškinį tokio pobūdžio bylose vadovui ir/ ar akcininkui atsiranda tik tada, kai bankrotas yra pripažįstamas tyčiniu ir nurodyti asmenys pripažįstami kaltais dėl tokios įmonės privedimo tyčia prie bankroto;
3. Kai įmonė yra nemoki ir negali įvykdyti savo prievolių, kreditorius gali kreiptis į teismą su netiesioginiu ieškiniu (t.y. reikšti ieškinį bankrutuojančios įmonės vardu), tačiau tokiu atveju išreikalautas turtas, kaip žinia, įskaitomas į bankrutuojančios įmonės turtą ir atitinkamai dalijamas visiems kreditoriams, priešingu atveju neužtikrinamas kreditorių lygiateisiškumo principas ir iš esmės tai prieštarauja bankroto paskirčiai – sustabdyti kreditorių lenktynes dėl nemokios įmonės turto;
4. Reikšdamas tiesioginį ieškinį kreditorius privalo įrodyti, kad pvz. vadovas jo atžvilgiu naudojo apgaulę, klaidinimą sudarant sandorį ir jam negali būti taikoma verslo sprendimų priėmimo taisyklės apsauga;
5. Verslo perkėlimas iš vienos bendrovės į kitą gali būti vertinamas kaip neteisėtas ir užtraukia atsakomybę akcininkui tik tada, jei tai yra priežastis sukėlusi įmonės nemokumą.
Darytina išvada, kad tokio pobūdžio bylose prieš teikiant tiesioginį ieškinį vadovui ir akcininkui bei naujai įsteigtai įmonei, verta itin gerai pasverti visą laukiantį teisminį procesą: kokius įrodymus galima pateikti, kad veikla buvo perkelta, o tam įrodyti neužtenka „manymo“, kad įmonių pavadinimai ir/ar prekės ženklai panašūs ar kad to paties akcininko įmonių vadovas naudojasi tuo pačiu telefono numeriu.
Pasirinkus tiesioginio ieškinio teikimo variantą, įsivertinti ar bus įmanoma byloje įrodyti individualią kreditoriui sukeltą žalą.
Žinoma, netiesioginio ieškinio variantas nėra itin patrauklus bankroto procese, nes finale gautą naudą reikės dalintis su kitais kreditoriais, tačiau kito būdo užkirsti kelią naudojimosi teise „kas pirmesnis - tas gudresnis“ nėra. Tokiais atvejais, norėtųsi, kad ieškovai, pateikę akivaizdžiai nepagrįstą ieškinį, už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis bent jau gautų baudą, deja, bet šiuo klausimu teismų praktika sunkiai skinasi kelią...
Atkreipiame dėmesį, kad autorės nuomonė negali būti naudojama individualiame ginče be atskiros teisinės analizės