Praėjęs šildymo sezonas dėl precedento neturinčio naftos ir dujų kainų šuolio pasaulinėje rinkoje, dėl dujų trūkumo Europoje, prasidėjusio karo Ukrainoje įsimins ilgam. Pirmiausiai dramatiškai išaugusiomis šilumos kainomis vartotojams.
Nors Vyriausybė kartu su Seimu ir sprendė, kaip sumažinti kainų augimo smūgį labiausiai pažeidžiamai visuomenės daliai, tačiau pakilusios energetikos kainos palietė visus – tiek namų ūkius, tiek verslą.
Atlikus išsamesnę analizę matyti, kad per ilgą laikotarpį, naudojant ES finansinę paramą, Lietuvos šilumos ūkis yra reikšmingai modernizuotas ir pritaikytas atsinaujinančio kuro naudojimui šilumos gamyboje. Po pertvarkos Lietuvos šilumos ūkyje įvežtinių dujų poreikis yra sumažėjęs iki 30 procentų, o likusią dalį sudaro biokuras, kurio mūsų šalyje yra daugiau negu pakankamai.
Biokuro ištekliai Lietuvoje yra dideli. Šakos, viršūnės, kirtimų atliekos, pagaliau drebulės ir baltalksniai. Visa tai yra tinkama biokuro paruošimui. Lietuvos miškininkų skaičiavimu, baltalksnių šalies miškuose turime daugiau kaip 120 tūkst. hektarų., drebulynų – 100 tūkstančių ha. Apie pusę šių medynų yra subrendę ir pribrendę.
Kai kuriais mokslininkų skaičiavimais, mūsų miškuose yra apie 40 milijonų kubinių metrų medienos, kurią sudaro brandūs ir perbrendę menkaverčiai medynai. Tai yra beveik 8 milijonai tonų naftos ekvivalentu.
Didysis paradoksas yra tai, kad turėdami tokius klodus biokuro savo pašonėje, jo neišnaudojame. O didelę dalį šilumos pirkėjų sumokėtų pinigų išleidžiame importuojamam biokurui pirkti arba dar blogiau – įvežtinėms dujoms įsigyti.
Kodėl taip yra? Vieno atsakymo čia nėra. Pirmiausiai, akivaizdu, kad nėra vieningos ir išsamios, visais lygiais sutartos ir valdžios institucijų patvirtintos atsinaujinančio kuro naudojimo šilumos gamyboje strategijos. Visi kas sau. Tempia į skirtingas puses. Nėra ilgalaikės ir sistemingos programos, pagal kurią būtų įvertinti visų šiame procese dalyvaujančių pusių interesai ir galimybės.
Dar iki ekonominių sankcijų laikotarpio ir prasidėjusio karo Ukrainoje dalis biokuro, reikiamo Lietuvos katilinėms, buvo įvežamas iš tos pačios Baltarusijos. Jis ten buvo superkamas pigesnėmis kainomis negu Lietuvoje. Pigesnes kainas lėmė pusiau planinė Baltarusijos ekonomika bei tai, kad didelius baltarusiškų miškų masyvus ėmė siaubti kenksmingi vabzdžiai.
Žiūrint iš šios dienos perspektyvų, toks durų atvėrimas pigios medienos importui buvo trumparegiškas žingsnis. Pigaus biokuro srautai iš kaimyninės šalies užsidarė, o nemaža dalis lietuviško biokuro žaliavos ruošos verslo neatlaikė konkurencijos ir bankrutavo. Tokiu būdu lietuviško biokuro paruošimo sąnaudos tapo dar didesnės, o kaina neįperkama šilumos gamintojams. Trumpalaikė nauda sudavė didelį smūgį Lietuvos biokuro rinkai.
Kita priežastis, lemianti problemas biokuro rinkoje, yra netinkama Valstybinės energetikos reguliavimo tarybos (VERT) nustatyta šilumos kainų reguliavimo metodika. Visa esmė yra tai, kad ši institucija nustato galutines šilumos tiekėjų kainas rečiau, negu rinkoje keičiasi biokuro kaina. Tada šilumos gamintojai pagal sąnaudų principu patvirtintą ir užfiksuotą kainą nebeįperka pabrangusio vietinių gamintojų biokuro. Neturėdami kitos išeities, šilumos gamintojai, kur leidžia techninės sąlygos, pradeda naudoti importuojamas dujas. O tai reiškia, kad mūsų pačių pinigai, kurie galėtų stimuliuoti vietos ekonomiką, išvažiuoja svetur.
Įvertinus visa tai, būtina kuo skubiau keisti šilumos kainų nustatymo metodiką, padarant ją lankstesnę ir labiau pritaikant prie dinamiškai besikeičiančios rinkos poreikių.
Daug aiškesnė ir paprastesnė turėtų būti augančių šildymo kainų kompensavimo tvarka. Siekiant skaidrumo ir efektyvesnio biudžeto lėšų naudojimo, valdžia augančias šildymo kainas, kur šilumos gamybai naudojamas biokuras, turėtų kompensuoti ne šilumos gamintojams ir tiekėjams, bet tiesiogiai galutiniams vartotojams. Tada būtų aiškesnis lėšų paskirstymo mechanizmas ir visiems būtų labiau suprantama, kas ir kiek, kokias kompensacijas gauna. Būtų eliminuota tarpininkų, šiuo atveju, šilumos gamintojų galimybė skiriamas lėšas naudoti ne pagal paskirtį.
Esame daug turtingesnė valstybė negu mums dažnai atrodo, bet dėl ūkiško požiūrio stokos ir biurokratinių barjerų paleidžiame iš rankų tai, kas mums priklauso ir savo pinigais remiame svetimas ekonomikas. Viso to galima būtų išvengti, jeigu pirmiausiai rūpėtų Lietuvoje dirbantys ir ekonomiką kuriantys, valstybei mokesčius mokantys žmonės, verslai. Pinigai, kurie nebūtų išleidžiami importiniam kurui, liktų Lietuvoje ir naujų darbo vietų (ypač regionuose), atlyginimų, sumokėtų mokesčių pavidalu grįžtų mūsų žmonėms.