Dideli reikalavimai ir abejotini pajėgumai – tiek tereikėdavo
Civilinio proceso kodekso nuostatos ir jas taikę teismai buvo sukūrę prielaidas pakankamai nesudėtingam oponento turto areštui. Dažniausiai vadovautasi taisykle – jeigu besikreipusiajam į teismą gali būti priteisiami pinigai/kitas turtas, o „skolininkas“ gali būti nepajėgus arba nenusiteikęs tokį sprendimą vykdyti, tuomet vykdymui reikalingas turtas prevenciškai areštuojamas. Logika aiški: jeigu atsakovas turi bent šiek tiek turto galimo sprendimo vykdymui, jį reikia išsaugoti, antraip bylinėjimasis ir teismo sprendimas gali tapti beprasmiai.
Bylų iniciatoriai ir kai kurie teismai dar ir dabar iš inercijos taiko paprasčiausią algoritmą atsakovo turtui areštuoti: akcentuojama didelė reiškiamo reikalavimo suma ir per prasta atsakovo turtinė būklė, t. y. abejotinos jo finansinės galimybės vykdyti būsimą teismo sprendimą. Anksčiau to dažniausiai pakakdavo, kad būtų konstatuota privaloma laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga – tikėtina grėsmė teismo sprendimo vykdymui.
Dabar didžiausias dėmesys – „skolininko“ nesąžiningumui
Pastaraisiais metais laikinosios apsaugos priemonės taikomos atsargiau. Teismai griežčiau vertina ieškovų argumentus ir teikiamus įrodymus dėl atsakovų finansinių galimybių, nebesureikšmina didelės reikalavimo sumos, kaip neva svarbiausios sąlygos areštui taikyti. Teismai pakankamai nuosekliai remiasi ir proporcingumo principu, atsakingiau vertina arešto padarinius ir atitinkamai neriboja įmonės atsiskaitymų su darbuotojais, taip pat leidžia laisvai periodiškai disponuoti atitinkama suma, būtina mokesčių dengimui, turtines lėšas nutaria areštuoti paskiausiai ir pan.
Tačiau kone didžiausia naujiena laikinųjų apsaugos priemonių taikymo praktikoje pastaraisiais metais yra pakitęs būtinosios sąlygos – „grėsmės teismo sprendimo vykdymui“ – vertinimas ir aiškinimas. Abejotini „skolininko“ finansiniai pajėgumui vykdyti teismo sprendimą nebelaikomi pakankama ar lemiančia prielaida taikyti turto areštą.
Aiškiai atskiriamas negalėjimas vykdyti teismo sprendimą nuo nenoro/vengimo jį vykdyti, akcentuojant būtent pastarąjį. Aktualioje Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje ypač koncentruojamasi į tai, ar yra „įrodytas“ tikėtinas skolininko nesąžiningumas. Tikėtinas skolininko nesąžiningumas, t.y. tikėtinas valingas jo elgesys siekiant išvengti teismo sprendimo vykdymo, privalo būti konstatuojamas kaip būtina jo turto arešto taikymo sąlyga. Anot Lietuvos apeliacinio teismo, „laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai yra bent tikėtinų duomenų apie galimą atsakovo nesąžiningumą, jo ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti“ (2018-16-12 nutartis c. b. Nr. e2-740-516/2018). Teismas akcentuoja, kad „laikinųjų apsaugos priemonių siekiantis asmuo turi pateikti konkrečių duomenų (informacijos) apie atsakovo jau atliktus, atliekamus ar ketinamus atlikti veiksmus, kurie nesuderinami su sąžiningo elgesio standartu“ (2018-06-04 nutartis c. b. Nr. e2-673-943/2018).
Atsižvelgus į naujausias įsigaliojusias ir nebeskundžiamas teismų nutartis, „skolininko“ tikėtiną nesąžiningumą patvirtinti gali tokie faktai: atsakovo sudaryti jo turto perleidimo sandoriai, turto masės mažinimas jau egzistuojant įsiskolininimui/jau sukėlus žalą ieškovui; neteisingos informacijos (garantijų) teikimas/apgaulės iš atsakovo pusės praeityje; atsakovo vengimas vykdyti kitų teismų priimtus sprendimus; atsakovui taikyta baudžiamoji atsakomybė; užfiksuoti atsakovo siūlymai kitiems asmenims įsigyti/perimti jo turtą; kitose bylose ar procesuose konstatuotas nesąžiningas atsakovo elgesys; ilgas atsakovo vengimas pateikti finansinės atskaitomybės dokumentus registro tvarkytojui, pan. Pažymėtina, kad vien tai, jog atsakovas geranoriškai atsisako vykdyti ieškovo reikalavimus, vyraujančioje praktikoje nepripažįstama aplinkybe, rodančia galimą atsakovo nesąžiningumą.
Sąžiningas atsakovas saugesnis, o sąžiningas ieškovas?
Verta pasidžiaugti, kad teismai iniciatyviai ieško bylos šalių interesų pusiausvyros ir kelerius pastaruosius metus vis aktyviau keičia nusistovėjusią praktiką.
Be kita ko, tai neabejotinai progresyvus ir ilgai lauktas požiūris, vertinant iš verslo perspektyvos. Lietuvos verslas nepagrįstai buvo priverstas taikstytis su rizika, kad net ir visiškai sąžiningai vykdoma komercinė veikla gali būti bet kada trikdoma dėl oponento prašymu pritaikyto arešto. Ne vienas savo teisėmis piktnaudžiaujantis ieškovas areštą, stabdantį įprastą oponento veiklą, inicijuodavo norėdamas daryti spaudimą (pvz., siekdamas išprovokuoti atitinkamą reakciją – nutraukti veiksmus, vykdyti sutartį ar pan.) arba sužlugdyti įmonę (pvz., pašalinti sėkmingą konkurentą). Todėl atsakovo nesąžiningumo vertinimo kriterijaus įvedimas padeda apsaugoti dalį verslo subjektų nuo netikėtų turto suvaržymų, kurie verslą paralyžiuoti gali labai greitai.
Vis dėlto pernelyg griežtas duomenų apie atsakovo galimą nesąžiningumą reikalavimas iš ieškovų neabejotinai atverstų kitą medalio pusę. Sąžiningi ieškovai gali neturėti objektyvių galimybių įrodyti atsakovo sprendimų ir veiksmų, neatitinkančių sąžiningo elgesio standarto (ar jų tikėtinumo), jeigu duomenų apie tai dar nėra. Tokiu atveju turto arešto išvengęs atsakovas galėtų mažinti savo turto masę (pvz., elementariai panaudoti/išleisti pinigines lėšas, įkeisti turtą, kt.) ir greitai nebeturėti likvidaus turto būsimo sprendimo vykdymui. Prasibylinėjus keletą metų inicijuoti naują bylą – ginčyti dar ir nesąžiningus atsakovo turto perleidimo sandorius – entuziazmo lieka mažai. Taigi, jeigu teismai per aukštai iškels atsakovo galimo nesąžiningumo įrodinėjimo kartelę, į juos besikreipiančiųjų interesai, vargu, ar bus apsaugoti. Praktika vis dar nenuosekli, todėl lieka tikėtis subalansuoto abiejų ginčo šalių interesų gynimo.
