Pigesnes prekes kaimyninėje šalyje „šluoti“ – jokia naujiena. Tai buvo daroma ir ankstesniais metais. Lietuvių norą, gebėjimą ir ieškojimą, kaip sutaupyti, rodo tam tikri skaičiai.
Pavyzdžiui, lenkai skaičiavo, kad Lietuvos gyventojai per paskutinį 2018 metų ketvirtį Lenkijoje išleido daugiau nei 100 mln. eurų (skaičiuojant ir prekes, ir paslaugas). Na, o per visus 2019 metus kaimyninės šalies verslininkams tautiečiai paliko daugiau nei 350 milijonų eurų.
Pagalvokite, ar patys reguliariai nevyktumėte į Lenkiją įsigyti produktų, jeigu gyventumėte, pavyzdžiui, Dzūkijoje ar Suvalkijoje, kai iki pigesnio apsipirkimo taško nereikia nė 100 kilometrų keliauti?
Tačiau visuomet yra žodis „bet“. Na, ir kai gyveni kur kas toliau, pasiskaičiuoti ir įsivertinti reikia daug daugiau.
Štai jums realus pavyzdys. Teko bendrauti su žmogumi, kuris nuvažiavo apsipirkti, bet sakė daugiau to nebedarys. Kodėl? Nes važiuoti po daugiau nei 100 km pirmyn ir atgal, mažai perkant, neapsimoka. O kai nusprendė apsipirkti už daugiau nei 500 eurų, nustebo, kad parsivežė nereikalingų prekių. Be to, suprato, kad kai kurių produktų galiojimo laikas baigsis daug greičiau nei spės suvartoti.
Šis ar kitas panašus pavyzdys verčia daryti prielaidą, kad sekdami savo tautiečių pėdsakais ir norėdami išbandyti apsipirkimo Lenkijoje ypatumus, „paslydo“ ir daugiau tautiečių.
Kaip sakoma, nepabandysi – nesužinosi. Bet gal tuomet geriau padaryti taip, kad vykti į Lenkiją šimtus kilometrų tam, kad sutaupytume, išvis nereikėtų? Ir tai visai nėra sunku.
Pirmiausia, pradėkime nuo elementariausio dalyko – nuolatinės asmeninių finansų peržiūros ir išlaidų planavimo, kurie turi būti kiekvieno geriau gyventi norinčio žmogaus prioritetai. Yra daugumai puikiai žinoma 50-30-20 taisyklė. 50 proc. gaunamų pajamų rekomenduotina išleisti būtinosioms išlaidoms, 30 proc. rekomenduotina skirti kintančioms išlaidoms – laisvalaikiui, kultūros renginiams, drabužiams, avalynei, nenumatytiems pirkiniams, 20 proc. – kaupti ir investuoti.
Visa tai yra paprasčiausias finansinis raštingumas ir didesnis noras pasiskaičiuoti. Jeigu žinosi, kad 20 proc. nuo mėnesinio atlyginimo reikia atsidėti kaupimui, o ne daugiau nei 30 proc. kintamoms išlaidoms, visuomet turėsi papildomų pinigų, kurie leis jaustis psichologiškai stipresniu ir saugesniu. Automatiškai kur kas rečiau kiekviename momente teks galvoti, kur įsigyti pigesnių būtiniausių prekių.
Vis dar gajus mitas, kad „aš uždirbu mažai ir neturiu ką kaupti“. Bet tai yra netiesa, nes net ir minimalią algą gaunantis asmuo, jei teisingai kas mėnesį visus metus planuos savo finansus, tikrai nustebs, iš kur atsirado papildomi pinigai.
Kitas svarbus akcentas – tai asmeninių emocijų suvaldymas. Patikėkite, labai dažnai neturime pinigų bei negalime geriau gyventi, nes per daug esame linkę jomis vadovautis. Per Kalėdas ar kitas šventes perkame neapgalvotas ir per brangias dovanas, kartais nekreipiame dėmesio, kad vieną daiktą galima nusipirkti pigiau nei kitą, tik jų įpakavimo išvaizda skiriasi. Taip ir paprasčiausiai, kasdieniškai nuėję į parduotuvę apsipirkti, nusiperkame ir išleidžiame daug daugiau nei turėtume.
Maždaug prieš metus Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) mokslininkai atliko tyrimą su daugiau nei 30 tūkst. žmonių, kuris parodė, kad uždirbantys bei kaupti mokantys žmonės apie kasdienę gerovę ir didesnį bendrą pasitenkinimą gyvenimu galvoja kur kas dažniau. Tai yra ne kas kita, kaip pavyzdys, su kokiomis mintimis galima gyventi, jeigu paprasčiausia nevengiama ugdyti savo finansinio raštingumo.
Kaip yra sakęs garsus JAV investuotojas bei ekonominių teorijų kūrėjas Robertas Kiyosaki, svarbu ne tai, kiek uždirbate, bet tai, kiek sutaupote, kaip stipriai pinigai dirba jums ir kelioms kartoms jų paliksite. Tad ir tie, kurie vyksta apsipirkti į Lenkiją, tikrai nedaro visko blogai. Priešingai, jie mąsto, nes nori sutaupyti.
Bet… Kaip ir daugumoje situacijų, taip ir čia pirmiausia reikia apmąstyti, kiek verta ir ar apskritai verta tai daryti. O kaip ir daugumoje kitų gyvenimo situacijų, argi ne lengviausia ir geriausia pradėti nuo savęs?