Savivaldybė – pagrindinis miesto vystytojas
R. Dargis prisiminė, kad dar 2006 m. šis urbanistikos forumas gimė norint suburti visus dirbančius šioje srityje ir turėti vietą, kur būtų galima diskutuoti apie visiems, kuriantiems ir auginantiems miestus, bendras problemas, iššūkius ir galimybes.
„Laisvos Lietuvos augimas stokojo tam tikrų apibendrinimų, tendencijų matymų, o kartu ir bendrų darbų su įstatymų leidėjais, miestų administracijomis, architektais, nekilnojamojo turto vystytojais ar investuotojais“, – pastebėjo jis.
R. Dargis apgailestavo, kad po nepriklausomybės atkūrimo ir ją sekusios pertvarkos buvo nepelnytai nuvertinta viena svarbiausių valstybės ekonomikos sričių – miestų planavimas. 2000-aisiais tapęs Vyriausybės kancleriu jis pasiūlė žemės politikos valdymą atiduoti i Aplinkos ministerijos rankas, kad į planavimo ir žemės valdymo politiką būtų žiūrima ne kaip į atskiras, o bendras sritis.
„Su premjeru Andriumi Kubiliumi buvome parengę Nacionalinės žemės tarnybos perdavimą Aplinkos ministerijai, kaip ir žemės valdymą savivaldybėms, bet dėl to piestu stojosi prezidentė Dalia Grybauskaitė. Bet, kaip žinote, nuo šiemet miestas pagaliau disponuoja savo žeme“, – džiaugėsi jis.
R. Dargis įsitikinęs – esminis miesto vystytojas yra pati savivaldybė: „Būtent ji. Ne „Citus“, ne „Hanner“, ne „Eika“, o pats miestas ir jo lyderiai. Miestas, miesto meras, turintis savo rankose viziją, kokį jis nori matyti miestą po 15-20-25 metų, yra pagrindinis miesto vystytojas“.
Sėkmės receptas slypi bendruomenėse
R. Dargio nuomone, miestas, savo rankose turėdamas planavimo pajėgumus, valdydamas savo žemę, gali įgyvendinti tvarų miesto augimą: „Miestas, matydamas visus sluoksnius – ekonomiką, infrastruktūrą, švietimą, sveikatą, sportą, socialinius klausimus – gali ir turi užduoti toną visoms mieste veikiančioms bendruomenėms“.
Pasak jo, 21 amžius stipriai keičia supratimą apie šiuolaikinį miestą.
„Aplinkosauga, šilumos dujų išmetimas, technologijų ir socialiniai pokyčiai formuoja ir kitokį supratimą, koks gali ir koks turi būti miestas. Technologiniai pokyčiai kuo toliau, tuo labiau lemia, kad nebėra grynųjų teritorijų – gyvenamųjų, prekybinių, biurų – vis daugiau plėtojamos teritorijos, kurias galėtume pavadinti multifunkcinėmis. Bet tam reikia visų čia dirbančių, gyvenančių, besimokančių bendro indėlio. Miestas visų pirma yra čia gyvenantys žmonės, jų bendruomenės“, – kalbėjo R. Dargis.
Jis pastebėjo, kad pagrindinis augančio miesto sėkmės laidas yra miesto lyderių gebėjimas įtraukti miesto bendruomenes į jo ateities kūrimą: „Gebėjimas suburti miesto bendruomenes, investuotojus, didžiulį mokslinį potencialą ateities miesto vizijos kūrimui ir įgyvendinimui sudaro didžiules prielaidas ne tik pačiam miestui, bet ir regionui“.
Vilnius gali tapti regiono lyderiu
R. Dargis įsitikinęs, kad šiandien Vilnius turi visas prielaidas tapti regiono centru ne tik tarp Baltijos šalių, bet ir lyginant su Lenkijos šiaurės rytiniu regionu.
Pasak jo, augimui yra visos reikalingos prielaidos: ekonomika auga sparčiausiai regione, technologijų vystymasis auga kartais vos per kelerius metus, atlyginimai auga kartu su žmonių perkamąja galia, turime stiprų akademinį klasterį, apimantį sritis nuo tradicinių mokslų, menų iki šiuolaikinių biotechnologijų, medicinos klasterį, vienijantį universitetą, ligonines, tyrimų centrus.
Galvojant, ką dėl to reikėtų daryti, R. Dargis darkart priminė ilgalaikės vizijos būtinybę: „Miesto augimas ir vystymas turi turėti aiškius planus, ambiciją, kuriomis kryptimis, kokiomis apimtimis jis augs ir kaip mes įsivaizduojame, kaip atrodys Vilnius ir kiek jame bus gyventojų, pavyzdžiui, 2040-ais metais, kur jie gyvens, dirbs, pramogaus, mokysis, gydysis ir t.t.“
Įvardino spręstinus klausimus
R. Dargis kalbėjo, kad pagrindinis miesto kokybės gerinimas nėra niekaip apspręstas vieno ar kito vystytojo projekto atsiradimo: „Mes turime nuolat sekti ir planuoti gyventojų infrastruktūros vystymą ir vienas pagrindinių su tuo susijusių dalykų yra judėjimas mieste. Vilniaus mieste žmonės ne tik gyvena – čia kasdien dar apsilanko apie 10 tūkst. žmonių, visų jų judėjimo schemos yra prielaida efektyviam miesto gyvenimui. Teisinga miesto susisiekimo infrastruktūra leidžia žmonėms sutaupyti laiko, kurį jie praleidžia spūstyse“.
Taip pat būtina spręsti miesto aplinkos kokybės klausimus. „Čia daug ką galime pasiekti dirbdami ranka rankon su vystytojais. Akumuliuotos, suplanuotos žalios teritorijos, kurių įveiklinimą galima padaryti sukooperavus lėšas būtų kaip alternatyva nenuilstamai kovai už vieno ar kito medžio išlikimą. Reikia suprasti, kad medžiai, kaip ir žmonės, užauga, pasensta ir miršta, o jei vienas medis neišvengiamai stabdo planingą miesto vystymą ir gali būti atsodintas, reikia kelti klausimą, kokia pozicija turėtų būti teisinga“, – pastebėjo jis.
Vienas iš kertinių tvaraus miesto vystymo aspektų yra ekonomika. „Pragyvenimo kaštai nuosekliai kyla ir turbūt tai irgi turėtų iš dalies padėti nuspręsti, koks miestas turi būti auginamas. Našesnis inžinierinės infrastruktūros išnaudojimas, miesto transporto panaudojimo prioritetas turėtų lemti miesto mastelį ir tendencijas“, – kalbėjo R. Dargis ir atkreipė dėmesį, kad miestas nėra tiesiog vienkiemių sankaupa.
Taip pat, pasak jo, reikėtų galvoti ir apie būsto įperkamumą, socialinius būstas, atsižvelgti ir į prie Vilniaus besiglaudžiančias teritorijas ir ten gyvenančius žmones, patogų jų susisiekimą su sostine.
Investicijų analizės nėra
Nors Vilniaus miestas yra Lietuvos ekonomikos garvežys, R. Dargis apgailestavo, kad iki šiol nėra atlikta jo ekonomikos ir investicijų analizė, neaišku, kiek per paskutinius 10 metų buvo investuota mieste, koks yra investicijų planas ateinantiems 15-20 metų, į kokius sektorius norime pritraukti investicijas.
Taip pat reikia apsispręsti, kokia mokestinė sistema įgalintų planuoti miesto valdyseną. „Dažnai kalbame apie nekilnojamojo mokesčius be supratimo – aš įsitikinęs, kad mokesčiai ir turi būti tas instrumentas, užtikrinantis miesto gyvybingumą ir plėtrą. Tai yra mokestis už tą paslaugą, kuri, kaip kartais klaidingai galvojame, nieko nekainuoja“.
Be to, miestas gali naudotis savo galimybėmis konsoliduojant teritorijas, kad jos būtų vystomos ir įsisavinamos tvariai, taip pat jis turi turėti nuolat veikiančias miesto kūrimo dirbtuves.
„Mums reikia turėti tam tikrą cechą, kuriame tiek vystytojai, tiek architektai, tiek akademiniai žmonės galėtų interaktyviai dalyvauti miesto problemų sprendimuose. Atskirai reikėtų paminėti socialinius miesto augimo aspektus – profesionalių sociologų, socioekonomistų įtraukimas į miesto kūrimą leistų matyti miesto ateitį įvairių kartų miesto žmonių akimis“, – kalbėjo R. Dargis.
Kaip vienas iš galimų ambicijų įgyvendinimų instrumentų, pasak jo, galėtų būti privataus ir viešojo sektoriaus partnerystės projektai: „Nepamirškime, kad europinių pinigų lietus po 2028 m. pasikeis neatpažįstamai“.
Dėmesio reikėtų skirti ir miesto akcentams, meno erdvėms, skultūroms ar kitiems kūriniams, sukuriantiems gyvybingą miesto vaizdą.
Veiksmų imtis būtina
R. Dargis įvardino ir veiksmus, kurių reikėtų imtis, norint įgyvendinti reikalingus pokyčius.
„Kartu su miesto administracija, architektų rūmais, kultūros paveldo institucijomis, miesto bendruomenėmis, akademine bendruomene reikia suburti nuolat veikiantį miesto vystymo forumą, kuriame galėtume diskutuoti savo matymus ir problemas, susijusias su miesto ateitimi. Į aktyvų miesto ateities kūrimo planą ir įgyvendinimą reikia įtraukti miesto tarybos narius ir juos delegavusias partijas – jų įsitraukimas leistų būti daug arčiau ambicijos įgyvendinimo“, – siūlė jis.
Kitas būtinas žingsnis – kartu su miesto administracija, planuotojais ir urbanistais aptarti, koks turėtų būti planavimo-derinimo procesas, ką reikėtų sutvarkyti kartu su įstatymais, Vyriausybės nutarimais ir kitais poįstatyminiais aktais.
„Manau, reikia turėti efektyvų ombudsmeno institutą – savotišką arbitražą, kuris spręstų iškilusias problemas. Taip pat reikėtų bent kartą per dvejus metus peržiūrėti ir pataisyti miesto bendrąjį planą, padaryti reikiamas korekcijas, kurios atsiranda bėgant laikui“, – siūlė R. Dargis.
„Nuo mūsų visų aktyvumo ir įsitraukimo ir priklausys, kokį Vilnių matysime mes, mūsų vaikai ir anūkai“, – priminė jis.
