Vis daugiau gerai apmokamų darbo vietų vadovų ir aukšto lygio specialistų pradeda svarstyti apie darbą mūsų dažnai linksniuojamoje Estijoje. Tokį procesą jau matėme bankiniame sektoriuje, kai pagrindiniai bankai turi tik atstovybes, o centriniai ofisai įsitaisė Taline. Šiuo metu net kelios stambios bendrovės, kurios dirba visose trijose Baltijos šalyse, tokios galimybės neatmeta.
Net ir neperkeliant centrinio biuro, vadovai ir brangesni specialistai bent pusę savo algos gali lengvai gauti Estijoje arba Latvijoje. Mokantis po pusę ar daugiau atlyginimo kitose šalyse, kai kuriems visai nebereikės mokėti progresinių mokesčių arba jų mokės daug mažiau. Ar skaičiavo kada politikai, kiek įmokų tokiais atvejais netektų mūsų valstybė? Matyt, ne, nes Lietuvoje įprasta matematiškai suskaičiuoti, kiek sumažinus vieną ar kitą mokestį prarasime, ir kiek reikia padidint kitą mokestį tariamiems praradimams kompensuoti. Pažvelgti daugiau nei 12 mėnesių į priekį, beje, neįprasta. Tokiu būdu vyksta ir diskusijos dėl dabartinio lietuviško pelno mokesčio pakeitimo į apmokestinimą, paskirstant dividendus.
Lietuvoje bendrovių, turinčių visas galimybes perkelti centrinius biurus arba mokėti darbuotojams dalį atlyginimo kitoje šalyje, yra tikrai ne kelios ir ne tik bankiniame sektoriuje – tai tarptautinės informacinių technologijų ir farmacijos kompanijos, nemažai gamybos ir prekybos įmonių, draudimo, audito ir konsultacinės bendrovės ir t.t.
Kai kalbame apie aukščiausio lygio specialistus ir sprendimų priėmėjus, 20 proc. GPM apmokestinamas atlygis dažniausiai yra viršijamas ir įsijungia 32 proc. GPM, kai Estijoje jis išlieka 20 proc. ir skirtumas nėra toks mažas, nes nuo kiekvieno 1000 papildomo eurų teks mokėti 320 eurų mokesčių, o Estijoje toliau tie patys 200 eurų – skirtumas sudaro 60 proc. daugiau sumokamo GPM.
Aukštų algų ir svarbiems specialistams darosi aktualiau būti Estijos rezidentais ir ten mokėti mokesčius arba, liekant Lietuvos rezidentais, gauti dalį savo atlygio Estijoje arba Latvijoje. Pirmu atveju prarandame mokesčius Lietuvoje ir netenkame kompetencijų centrų, o tai jau turi sniego gniūžtės efektą. Nėra kompetencijos centro, nereikia žmonių, nereikia didesnio ofiso, nereikia net valymo paslaugų ir tas didelis svarbiausių įmonių žmonių apmokestinimas išsiverčia į kartais padidintą žalą. Antru atveju reikia suskaičiuoti, kiek netenka valstybė, jeigu Lietuvos rezidentas pasinaudoja galimybe dalį savo algos gauti svetur.
Pvz., vienos didelės tarptautinės įmonės vadovas, vadovaujantis LT, LV ir EE įmonėms, paskaičiavo, kad pusę savo algos išsimokėdamas Estijoje sutaupytų XX EUR per metus, tačiau Lietuva tada prarastų XX*5 EUR. Būdamas savo šalies patriotu, jis vis dar moka mūsiškius progresinius mokesčius, tačiau, mokestinei naštai padidėjus bent vienu procentiniu punktu, jis tikrai diversifikuotų savo atlyginimą.
„Jeigu politikai ir toliau vadovausis principu „lenk medį, kol nulauši“, tai pasinaudosiu savo teise sau ir visiems centralizuotų funkcijų vadovams/specialistams, mokėti bent pusę atlyginimo Estijoje arba Latvijoje, arba dar geriau – po trečdalį kiekvienoje šalyje“, – komentuoja minėtas vadovas. Tokių vadovų ir specialistų Lietuvoje būtų galima skaičiuoti šimtais, jeigu ne tūkstančiais.
Progresyvumas buvo padidintas ieškant biudžetui papildomų kelių milijonų ir siekiant patenkinti mažas pajamas gaunančiųjų „teisingumo“ troškimą. Anksčiau šis progresyvus mokestis sudarė 27 proc., o vėliau buvo kilsteltas iki 32 proc. – tiesiog, per daug nemotyvuojant. Dar galima priminti, kad ir lubos leidžiasi kasmet, nuo kada šis mokestis yra įvedamas – 2021 metais jos pažemėjo nuo 84 iki 60 VDU. Reiškia, vis daugiau specialistų papuls šiais metais po didesniais mokesčiais.
Kalbant apie daug uždirbančių darbuotojų apmokestinimo didinimą, turime galvoje ir politikų siekį progresyvumą taikyti dividendams. Daugelis jau minėtų aukštai apmokamų darbuotojų dalį savo pinigų, kurie jiems liko po progresinių mokesčių ir išlaidų, investuoja, ir po to, gaudami dividendus, būtų priversti antrą kartą mokėti tokio pat dydžio mokesčius.
Pastaruoju metu daug kalbama apie politinės lyderystės stoką, t. y. apie politikų pataikavimą neracionaliems rinkėjų norams vietoj ilgalaikių strateginių uždavinių sprendimo. Siekiant ne tik išsaugoti, bet ir pritraukti aukštos kvalifikacijos darbuotojus, turėtume visiškai atsisakyti progresinių GPM tarifų, o ne juos didinti. Lazdos perlenkimas mokesčių srityje gali lengvai paleisti vėjais milžiniškas mūsų valstybės pastangas pritraukti aukštos pridėtinės vertės investicijų. Tiesą sakant, daugybė investicijų dėl šių priežasčių aplenkia Lietuvą kasmet. Kas už tai sumoka? Mokytojai, medicinos personalas ir kiti mums taip reikalingi žmonės, nes biudžetas negauna papildomų pajamų jų atlyginimams padidinti. Vietoj didesnių atlyginimų, juos premijuojame „socialiniu teisingumu“.