Nepaisant nuostatų apie gaisro retumą, statistika nėra tokia jau draugiška. Viešojoje erdvėje skaičiuota, kad per Nepriklausomybės metus gaisrai jau niokojo 14 Lietuvos bažnyčių. Degė ne tik senos, medinės, bet ir renovuotos. Pastatai atstatyti, tačiau meno, religinių vertybių atkurti neįmanoma. Liepsnos pasiglemžė ne tik bažnyčių turtą, nuo 1991 metų visuomenę ne kartą sukrėtė ir didelių gamyklų, kitų objektų gaisrai. Žmonės prarado savo kurtus verslus, namus, skaudžiausia, kad liepsnos pasiglemžė ir gyvybes. Problematiką aštrina ir gaisrų paradoksas – turtą naikina ne tik liepsnos, bet ir jų gesinimas.
Kodėl mes nebijome gaisrų?
Saugumo srityje dirbantys asmenys nutikus dažnai paklausia – kodėl žmonės nebijo gaisrų? Jeigu peržiūrėtume įvairius TOP 10 sąrašus, ko žmonės bijo labiausiai, tai juose dažnai atsikartoja vizitas pas dantistą, šunys, skrydis, tamsa, aukštis, uždaros erdvės, vorai, gyvatės ir t. t. Galimas gaisras į populiariausius dešimtukus nepatenka. Žinoma, tai nereiškia, kad žmonės yra abejingi gaisro rizikai. Kai užduodami konkretesni klausimai, pavyzdžiui, dėl ko nerimaujate, kai išvykstate atostogauti ilgesniam laikui, gaisro liepsnos, įprastai nusileidžia tik vagystėms. Tačiau mes net ir nerimaudami, kad liepsnos gali pasiglemžti turtą, sunkiai pasiryžtame imtis prevencinių veiksmų. Nes gi tai nutinka „retai“, be to, „kitiems, o ne man“.
Taigi, atsakymas: gaisrų bijome, tačiau nepakankamai, kad imtumės veiksmų.
Ar pasirūpiname sąmoninga apsauga?
Praėjusiais metais Lietuvoje valstybinės institucijos žengė ryžtingą žingsnį ir autonominių dūmų detektorių įrengimą gyvenamuosiuose būstuose padarė prievole. Žinoma, tobuliausias scenarijus yra edukuoti ir auginti sąmoningumą, tačiau panašu, kad priverstinių priemonių prireikė, siekiant ne tik padidinti gyventojų saugumą, bet ir paskatinant sąmoningumo augimą.
Tai pirmi maži žingsneliai ir nedidelės pastangos, vertinant priešgaisrinę saugą, tačiau nauda neabejotina – geriau tokie negu išvis jokių. Tačiau šiandien privalome atkreipti dėmesį į tai, kad gyvename laikais, kai technologijų, dirbtinio intelekto galimybės pradeda kelti moralinius iššūkius – realiai mes turime sau pasisakyti ribas, nes jos begalinės. Ką tai reiškia priešgaisrinėje saugoje? Tai įpareigoja sąmoningumą sieti ne su apie liepsnas kaukiančios signalizacijos įsirengimą, o su gaisro kilimo rizikos valdymu.
Šia kryptimi jau orientuojasi gaisrų prevencijos ir valdymo technologijų gamintojai. Pavyzdžiui, aspiraciniai dūmų detektoriai per specialius vamzdelius iš patalpos nuolat traukia orą ir analizuoja jo sudėtį, todėl apie gresiantį gaisrą gali įspėti vos tik kyla dūmai. Taip pat kai kurios sistemos fiksuoja ir informuoja apie 0,10C pokytį. Tai tik pora pavyzdžių iš išties didelio technologinio potencialo. Tiesa, patirtis rodo, kad tokius sprendimus dažniausiai diegti nusprendžia tarptautinės kampanijos ir šiuolaikišką vadybą įsidiegusios lietuviškos bendrovės. Ir ne dėl to, kad jos turi laisvų pinigų tokio pobūdžio investicijoms ar pan., bet todėl, kad jos savo veikloje neretai yra patyrusios, ką reiškia gaisras arba sąmoningai priima kitų pamokas.
Ar tikrai prevencijai pinigų nėra?
Per vieną dieną Paryžiaus katedros atstatymo ir remonto darbams buvo surinkti net 800 milijonų eurų. Lietuvoje gaisrų nuniokotos bažnyčios taip pat atstatytos susitelkusių bendruomenių, verslų, savivaldos pastangomis. Šioje situacijoje galime pasidžiaugti, kad žmonės moka būti vieningi. Tačiau kodėl ši vienybė negali būti prevencijoje?
Žiūrint į skaičius natūraliai kyla nuostaba: milijonai surenkami, pastatai atstatomi, bet kodėl keliasdešimt ar kelis šimtus kartų mažesnių sumų gaisrų prevencijai nesukrapštome? Juk liepsnos, deja, pasiglemžia ir neįkainojamą turtą – meno, religinį paveldą, didžiausia sėkmė, jeigu ne žmonių gyvybes.
Tai, kad gaisrų rizikos valdymo klausimas atsiduria paskutinėje biudžeto eilutėje arba įgyvendinamas taip, kad apsauga tebūna butaforinė, rodo neteisingus prioritetus. Jeigu priešais akis matytume svarstykles, ant kurių vienoje pusėje būtų padėtas visas liepsnų sunaikinamas turtas, o ant kitos – daiktas ar paslaugos, kurios įsigytos gaisrų prevencijos sąskaita, matyt, lengvai priimtume sprendimą, ką pasirinkti. Juo labiau, kad gaisras neatsiejamas nuo grėsmės žmogaus sveikatai ir gyvybei. Tad kodėl šį sprendimą taip sudėtinga priimti nelaimei nenutikus?
Reziumuojant, prevencijai pinigų yra, jų atsiranda tuomet, kai laiku yra užduodami teisingi klausimai. Svarbu sau pasisakyti, kad gaisrų rizikos prevencinis valdymas yra ne išlaidos, o daugiau nei investicija. Turint omenyje, kad saugoma ne tik tai, kas kuriama ilgus metus, bet ir žmogaus sveikata, gyvybė, kiekvienas investuotas euras atsipirks daugiau nei kelis kartus, jeigu nelaimės bus išvengta.