Verslui yra gerų žinių
Būtume neteisūs vienareikšmiškai pasmerkdami reformą, nes tarp Vyriausybės siūlymų esama tikrai pagirtinų iniciatyvų.
Teisingi norai skatinti investicijas išlaikant lengvatas moksliniams tyrimams ir eksperimentinei plėtrai, filmų gamybai, taip pat galimybė atskaityti 100 proc. investicijų į technologinį atsinaujinimą.
Palankiai skamba automobilių apmokestinimas pagal jų taršos lygį, tačiau prie šio projekto įtrauktas reikalavimas fiksuoti eksploatacijos išlaidas sudarytų pernelyg didelę administracinę naštą verslui bei mokesčių administratoriui.
Reformoje yra ir kitų gerų sprendimų, kaip antai investicinė sąskaita, į kurią įnešti pinigai nėra apmokestinami tol, kol jie neišimami. Džiugu, jog reformą tobulinant buvo atsižvelgta ir į investuotojų pasiūlymą naikinti ribojimus per metus įnešamai sumai, nustatant tam tikrus saugiklius.
Susikurti darbo vietą sau tampa nepatrauklu
Mokesčių reformos plano epicentre atsidūrė darbo užmokesčio ir visų gyventojo gaunamų pajamų apmokestinimo progresyvumas. Ši idėja nėra bloga, bet nagrinėjant konkrečius siūlymus ir apjungiant juos į bendrą paveikslą, kyla pagrindinis klausimas: ar darbuotojui tikrai bus geriau? Bent jau mūsų skaičiavimai leidžia teigti, kad mokestinės naštos paskirstymas nėra toks teisingas, kaip žada Finansų ministerija.
Pradėkime nuo bene didžiausias bangas sukėlusių mokesčių individualia veikla užsiimantiems gyventojams. Šiuo metu jų bendra mokesčių suma siekia iki 23 procentų, tačiau šis rodiklis būtų palaipsniui didinamas, kol 2026-aisiais pasiektų vidutiniškai 37 procentus. Šių gyventojų realios grynosios pajamos, priklausomai nuo apyvartos, sumažėtų nuo 10 iki 20 procentų.
Palyginimui, dirbant pagal darbo sutartį bendrai sumokamų mokesčių dalis siekia apie 41 proc. Pagal siūlomus pakeitimus, 2026 m. mokestinės naštos skirtumai tarp individualią veiklą vykdančių ir pagal darbo santykius dirbančių asmenų būtų minimalūs, bet veiklos principas, darbo sąlygos ir socialinės garantijos vis dar skirtųsi kardinaliai. Dirbantieji pagal individualią veiklą gali būti prilyginami įmonės akcininkui, tuo pačiu vadovaujančiam įmonei, todėl dalį pajamų gaunančiam per darbo santykius, likusius – per dividendus, o ne darbuotojui.
Būtina pabrėžti, kad dirbantieji pagal individualią veiklą kuria darbo vietas, rūpinasi sąskaitomis ir siekia užsitikrinti pastovias pajamas, bet negali pasinaudoti tokiomis valstybės garantijomis kaip apmokamos atostogos, laisvadieniai tėvams, darbo santykių nutraukimo ribojimai ir kitomis. Taigi ir mokesčių sulyginimas šioms grupėms nėra teisingas. It kaulas individualia veikla dirbantiesiems numestas „draudimas nuo nedarbo“ vis dar kelia nemažai klausimų.
Vidurinė klasė bus toliau melžiama
Kalbant apie darbo užmokesčio apmokestinimą, norėtųsi pasveikinti ketinimus iki 25–27 proc. mažinti „Sodros“ mokesčio lubas 60 vidutinių darbo užmokesčių (VDU) viršijančioms pajamoms. Asociacija „Investors‘ Forum“ seniai kartojo, kad esamas 32 proc. tarifas pajamoms, viršijančioms nustatytas „Sodros“ įmokų lubas, yra neteisingas ir nekonkurencingas bei trukdo verslams pritraukti gerų, patyrusių darbuotojų. Nepanaikinus 32 proc. tarifo, pasaulinėje kovoje dėl talentų, plėtojant investicijas į šakas, kuriančias aukštesnę pridėtinę vertę, Lietuva gali likti užribyje. O šalies prioritetas yra būtent toks – kuo daugiau investicijų į aukštą pridėtinę vertę kuriančias šakas.
Klausimų kyla ir dėl visų pajamų, įskaitant dividendus, apmokestinimo. Neretai ne tik aukščiausio lygio vadovai, bet ir darbuotojai dalį savo kompensacijos gauna būtent įmonės akcijomis ir dividendais, tai ypač populiaru tarptautinėse bendrovėse, startuoliuose. Šiuo metu dividendai apmokestinami 15 proc. gyventojų pajamų mokesčio tarifu, tačiau atsižvelgiant į naujus pakeitimus jis gali pasiekti net 25–27 procentus.
Tokiais tarifais užsimota prieš tuos, kurie ir taip moka didelius mokesčius. Tai Europos vidurinė klasė. Tai judrūs žmonės, kuriems reziduoti ir kitose šalyse seksis gerai. Ar tikrai dabar laikas įvesti progesinius mokesčius, kuomet vidurinė klasė dar tik formuojasi?
Vakarų Europos šalys gal ir gali sau leisti kelti mokesčius investuotojams, tačiau mums tai gana rizikingas žingsnis, galintis sumažinti šalies konkurencingumą ar net lemti dalies investuotojų išvykimą iš Lietuvos – arba jų neatvykimą. Tai ypač pasakytina apie startuolių sektorių, kuris atlieka vis svarbesnį vaidmenį Lietuvos ekonomikoje, tačiau rezidavimo klausimu yra pakankamai lankstus.
Būtų naivu tikėtis, kad mokesčių reforma bus vieningai palankiai sutikta visų visuomenės narių. Nesunku suprasti ir tai, kad vienur pridėjus, kitur tenka atimti. Apmaudu tik, kad mokestinę naštą nuosekliai didinant ir taip skaidriai dirbantiems, uždarbį deklaruojantiems ir mokesčius sąžiningai mokantiems žmonėms bei verslams, kita pusė – mokesčių vengiantieji – taip ir lieka nuošaly. Reformoje nieko nekalbama apie tai, kaip juos ištraukti iš šešėlio ir susirinkti iš jų mokesčius. Ir lieka tylus klausimas, ar individualios veiklos apmokestinimo pakeitimai nesudarys sąlygų vėl tam „šešėliui“ augti.
Gali pasirodyti, kad mes pasisakome tik už mokesčių mažinimą. Tikrai ne taip. Visada palaikėme ir palaikysime iniciatyvas dėl mokesčių, kurie neturi tiesioginės įtakos ekonomikos augimui ir dėl kurių neįvedimo Lietuva seniai sulaukia kritikos iš tarptautinių institucijų. Kalbu apie nekilnojamojo turto – šiam vienareiškmiškai pritariame, tik prašome atsisakyti išimčių ir padaryti jį išties visuotinį, – aplinkos apsaugos mokesčius.
Investuotojai yra santūrūs. Garsiai nešaukia, bet svarstant mokesčių pakeitimus nuskambėjo kelios abejonės. Pavyzdžiui, kai kurie užsimena nebeketinantys darbuotojams kaip kompensacijų siūlyti akcijų, kiti svarsto, kurioje čia šalyje geriau planuoti tolesnę plėtrą.
Gąsdinti, kad liksime be užsienio investuotojų, nesiruošiu. Tačiau norisi pabrėžti, kad šios reformos bandymas išgaudyti „turtuolius“, kurie tariamai vengia mokesčių, atrodo, labiausiai paveiks besiformuojančios vakarietiškos vidurinės klasės augimą Lietuvoje.