Rūtenis Paukštė. Kodėl taip sunku pabėgti iš bankų gniaužtų?

Lietuvos gyvybės draudimo rinka yra viena mažiausiai išvystytų Europoje. Tik 1 iš 10 šalies gyventojų turi gyvybės draudimo apsaugą, o turto draudimui skiria net 2,5 karto daugiau nei šeimos apsaugai. Priešingai nei Europos ir pasaulio šalyse, kuriose šiems tikslams skiriamos panašios sumos. Tačiau ši statistika nesutrukdė susikurti oligopolijai Lietuvoje – maždaug 90 proc. šalies rizikinio gyvybės draudimo rinkos sudaro dviejų didžiųjų šalies bankų pasiūlymai. Tai didelė mūsų šalies problema, kurios iki šiol nepavyko išspręsti niekam.

Europos Sąjunga jau stojo į kovą su bankų dominavimu šalyse. Bandoma atskirti bankų paslaugas ir įdiegti vartotojų supratimą, kad nors ir imamas kreditas banke, nėra būtina čia pat atsidaryti sąskaitą ar priimti gyvybės draudimo pasiūlymą. Pastaroji praktika anksčiau buvo paplitusi bankuose, nes nebuvo jokių draudimų.

Dabar yra imtasi veiksmų tai pakeisti, tačiau žmonės net ir žinodami, jog gali nesidrausti tame pačiame banke, dėl informacijos apie alternatyvas trūkumo vis vien jį renkasi. Ar kada esate girdėję, kad banko darbuotojas patartų savo klientams pabandyti kreiptis į kitą įmonę, kur pasiūlymai jiems būtų palankesni?

Vargu. Jie yra pardavėjai, suinteresuoti parduoti savo produktą, o ne konsultantai. Taip netenkama objektyvios konsultacijos galimybės. Dėl šios priežasties galų gale pasirenkamas oligopolijos dalyvis. Galima tai įvardyti kaip dar vieną iškreiptą mūsų rinkos momentą.

Nors Lietuvos bankas griežtai nurodo, kad suvaržymų klientams būti negali, visuomenėje įsisenėjęs klaidingas mąstymas apie bankų taikomas sankcijas klientui panorus pakeisti turimos sutarties sąlygas ar pasirinkti kitą paslaugų teikėją. Vartotojas patenka į tokią aplinką, kurioje jo finansinio išprusimo nepakanka, o bankai gali tuo naudotis.

Kitas aspektas – pajamų ir išmokų santykis. Lietuvos banko duomenimis, 2017 m. šalies gyvybės draudimo įmonės administravimo ir pardavimo veiklos sąnaudoms skyrė 2,5 karto daugiau nei žalų išmokoms. Tokia proporcija nėra logiška ir gali atsirasti tik oligopolinėje situacijoje. Žymus lietuvių kilmės ekonomistas, Nobelio premijos laureatas Robertas Šileris įrodė, kad verslas yra linkęs išnaudoti šias niekieno nereguliuojamas „pilkąsias zonas“ siekdamas pelno.

Jei atsiranda galimybė gauti neuždirbtą pelną, jis tai ir padarys. Šį reiškinį mes ir matome. Veikiama tokioje erdvėje, kur vartotojams trūksta informacijos ir dėl to jie negali sutaupyti, o bankai gali uždirbti neįtikėtinai didelius pelnus.

Ar oligopolijos situacija Lietuvoje gali pasikeisti? Bankai, kurie vykdo veiklą šalyje, atėjo turėdami ilgalaikes mokestines lengvatas. Šiuo metu jie užėmę rinką ir naujam žaidėjui kartelė yra labai aukštai pakelta. Šią rinką galėtų pagyvinti rimtas, solidus žaidėjas, galbūt atėjęs iš užsienio, nesusijęs su tais pačiais akcininkais. Taip pat reikalingas koordinuotas Baltijos šalių elgesys, lengvatos ateinantiems naujiems žaidėjams.

Lietuvos bankas įgyvendina eilę priemonių, kurios suaktyvino elektroninių finansinių technologijų („fintech“) plėtrą Lietuvoje. Elektroninėje erdvėje veikiančių finansinių subjektų reguliacija ir priežiūra yra reglamentuota, tad patikimumo prasme vartotojai yra apsaugoti.

Skaitmenizuoti finansinių paslaugų sprendimai save įvardija kaip priešpriešą bankams ir suteikia galimybę supaprastinti paslaugų vartojimą. Dėl mažų administravimo kaštų, mažėja finansinių paslaugų įkainiai, plečiasi finansinių produktų pasiūla.

Tikimasi, kad „fintech“ startuolių įsitvirtinimas taps lūžio tašku oligopolijai ir įneš sveikos konkurencijos finansų sektoriuje. O pokyčių naudą artimiausiu metu labiausiai pajus vartotojai.