Kiek ir kokio gerumo meistrų turėtume? Kaip pasikeistų verslo konkurencingumas? Kaip atrodytų jaunimo ir bendras nedarbo lygis? Kaip išaugtų vartojimas ir galbūt sumažėtų emigracija?
Atsakymų galime rasti didžiausioje Europos ekonomikoje – Vokietijoje. 1945 m. reformavusi Darbo kodeksą ir daug dėmesio skyrusi pameistrystei, ši valstybė jau ne pirmą dešimtmetį didžiuojasi meistrais.
Skaičiai iškalbingi: jaunimo nedarbas Vokietijoje, naujausias duomenimis, siekia 6,9 proc., bendras nedarbo lygis dar mažesnis. Palyginimui – Lietuvoje darbo neturi 14,1 proc. jaunimo, o verslas nuolat skundžiasi negalintis rasti gerų darbuotojų.
Neseniai Vokietijoje teko išklausyti „Wurth Group“, tarptautinės tvirtinimo medžiagų gamintojos, pranešimą. Bendrovės atstovas tuomet pabrėžė, kad gyventojų, turinčių profesinį išsilavinimą, nedarbas yra mažesnis nei kitų.
Dabar galite paklausti, kodėl Lietuvoje rodikliai yra prastesni? Juk pas mus taip pat yra profesinis mokymas, parengiami tūkstančiai specialistų. Ką vokiečiai daro kitaip ir ko galime iš jų pasimokyti?
Visų pirma – vokiečiui yra prestižo reikalas dirbti meistru-profesionalu. Tačiau, kad tokiu taptų, jis sėkmingai išnaudoja ir efektyvią dualinio mokymo sistemą: pameistrystė derinama su rengimu profesinėje mokykloje.
Verslas puikiai supranta, kad tokia mentorystė labai apsimoka, todėl drąsiai investuoja ne tik į labai pažangius mokymo centrus, bet ir į atlyginimo fondą pameistriams. Moksleiviai iš karto gali uždirbti 800-1500 eurų mėnesinį atlyginimą.
„Wurth Group“ duomenimis, 450 tūkst. Vokietijos bendrovių, arba daugiau nei penktadalis viso verslo, suteikia galimybes mokytis pameistriams. Be to, tokias „profesines studijas“ vykdo ir daugiau nei 90 proc. iš 4000 kompanijų, turinčių po daugiau nei 500 darbuotojų.
Tokia sistema verslui suteikia galimybių užsiauginti profesionalų darbuotoją, nors jie nėra įpareigoti likti įmonėje, bei tuo pačiu įrodyti savo socialinę atsakomybę ir pagerinti įvaizdį.
Grįžkime į Lietuvą. Kokios sąlygos vystytis pameistrystei čia?
Visų pirma, dabartinė mokyklinė profesinio mokymo sistema trukdo įdiegti dualinį mokymąsi. Kol pameistrys patenka į įmonę, jis pirmiausia turi išstudijuoti teoriją ir sudalyvauti praktikoje, užuot iškart pradėjęs mokytis realiai ir intensyviai dirbdamas.
Be to, mokiniams dažnai dėstomas jau pasenęs turinys, aiškinami seni darbo metodai.
Dažnas verslininkas puikiai žino, kad darbą gavusiems tokiems mokiniams tenka skubiai mokytis iš naujo. Ši problema atsiranda dėl to, kad mokymo turinys nuleidžiamas iš viršaus į apačią: mokymo įstaigos, verslas turi ribotas galimybes koreguoti tai, ką patvirtina Švietimo ir mokslo bei Ūkio ministerijos.
Kitas iššūkis susijęs su mažomis ir mikro įmonėmis. Kaip žinome, mažos ir vidutinės įmonės Lietuvoje sudaro absoliučią daugumą verslų ir čia dirba beveik 80 proc. darbuotojų. Tačiau joms dažnai trūksta profesijos meistrų, kurie sugebėtų tinkamai išmokyti pameistrį. Be to, darbuotojai dažnai negali (ar nenori) mokyti dėl didelio darbo krūvio, konfidencialumo aspektų ar rizikos, kad, pavyzdžiui, bus sugadinta įranga.
Dar viena svarbi kliūtis pameistrystei – nėra išlaidų pasidalijimo arba kompensavimo priemonių, kurios paskatintų įmones priimti pameistrius.
Tad, jei sutariame, kad Lietuvai stipriai pagelbėtų pameistrystės skatinimas, ir žinome pagrindines tam trukdančias kliūtis – lieka imtis tokių veiksmų:
- Suteikti daugiau galių verslui, socialiniams partneriams, pavyzdžiui, Lietuvos prekybos, pramonės ir amatų rūmų asociacijai, kuriant profesinio mokymo turinį;
- Sumažinti teorijai skiriamą laiką ir suteikti galimybes dirbti įmonėse pameistriu;
- Pradėti ruošti meistrus, galinčius kvalifikuotai apmokyti pameistrius;
- Pasidalinti išlaidas: jaunus mokinius pameistriais priimančios įmonės turi būti skatinamos.
Įgyvendinę šiuos žingsnius patys pamatysime, kas pasikeistų Lietuvoje. Manau, rezultatai visus nudžiugintų. Tad, ko laukiame?