Paramą įmonėms apsprendžia tiek nacionaliniai teisės aktai, tiek tarptautiniai įsipareigojimai. Kartu su stojimu į Europos Sąjungą Lietuva įsipareigojo apie teikiamą valstybės paramą privačioms bendrovės, nepriklausomai nuo kapitalo struktūros, informuoti Europos Komisiją (EK).
Savo praktikoje EK nuolat nurodo, kad viešieji subjektai – valstybė ir savivaldybės – atlikdami investicijas į jų valdomas bendroves, privalo laikytis privataus rinkos investuotojo principo. Tai reiškia, kad viešųjų subjektų investicijos laikomos teisėtomis tik tuo atveju, jeigu tokiomis pačiomis sąlygomis investicijas atliktų ir privatus investuotojas. Tokią EK praktiką palaiko ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismas.
Netrūksta netinkamų pavydžių
Esant tokiai praktikai, prieš atliekant bet kokias investicijas į VVĮ, turi būti nustatyta, ar jos atitinka minėtą principą. Deja, yra ne vienas atvejis, kai parama teikiama galimai pažeidžiant šį principą.
Pavyzdžiui, nesenas Vyriausybės sprendimas gelbėti AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“, gaunant banko paskolą, o šią paskolą užtikrinant AB „Lietuvos geležinkeliai“ garantija. Konkurencijos taryba, įvertinusi šį sprendimą, konstatavo, kad „jeigu valstybė šiuo atveju veikia tokiomis sąlygomis, kokios privačiam investuotojui būtų nepriimtinos, laikytina, kad „AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“ gauna išskirtinę ekonominę naudą ir jai teikiama valstybės pagalba.“
Dar vienas pavyzdys – Vilniaus miesto savivaldybės investicijos į UAB „Start Vilnius“. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. byloje dėl Vilniaus miesto savivaldybės investicijų į UAB „Start Vilnius“ nurodė, kad savivaldybės turto investavimo tikslas turi būti viešųjų interesų tenkinimas, o numatomam investavimui iškeltas reikalavimas jį pagrįsti ekonominiu ir socialiniu požiūriu. Tačiau savivaldybė tokios analizės neatliko, todėl teismas galutine ir neskundžiama nutartimi įpareigojo bendrovę grąžinti savivaldybei daugiau nei 650 tūkst. eurų piniginį įnašą.
Nors teismas skirtą paramą šiuo atveju vertino nacionalinės teisės normų kontekste, bet išsamus ekonominis pagrindimas būtų atspindėjęs ir tai, ar teikiama parama atitinka privataus rinkos investuotojo principą ES teisės kontekste.
Kas turi būti daroma?
Tam, kad būtų galima įrodyti, jog valstybės investicijos į VVĮ yra pagrįstos privataus rinkos investuotojo principu, būtina atlikti išsamų ekonominį vertinimą. EK šiuo atveju taiko ne bet kokio, bet „apdairaus“ investuotojo standartą ir nurodo kriterijus, kada laikoma, jog tokia analizė tinkama.
Toks vertinimas turi atitikti tokius kriterijus:
1. Turi būti pateiktas iki investicijų atlikimo;
2. Vertinimą turi atlikti nepriklausomas konsultantas ar ekspertas;
3. Analizės išvada – investicijos bus sėkmingos ir atsipirks, t. y. investuotų ir privatus subjektas.
Jeigu minėti kriterijai netenkinami, EK gali pripažinti, kad atliktos investicijos yra neteisėta valstybės pagalba ir įpareigoti bendrovę ją grąžinti (t.y. panaikinti valstybės atliktas investicijas).
Šis reikalavimas taikomas ne tik investicijoms, bet ir dividendų mokėjimų politikai. Pažeidimu gali būti laikoma praktika, kai bendrovėje paliekami akcininkams mokėtini dividendai. Anot EK, taip yra todėl, jog „dividendai <...> panaudojami, užuot perleidus juos bendrovę kontroliuojančiai akcininkei – valstybei, todėl sumažėja valstybės ištekliai ir tai galima laikyti valstybinių išteklių panaudojimu.“
Reikėtų peržiūrėti teisės aktus
Dar 2012 m. daugeliui VVĮ Vyriausybė nustatė aiškius tikslus – užtikrinti verslo vertės, taip pat dividendų ar pelno įmokų didinimą, strateginių projektų įgyvendinimą. Jei nesilaikoma aukščiau aprašytų Europos Komisijos principų, ne tik neįgyvendinami užsibrėžti tikslai, bet padarinius jaučia visos pusės.
Valstybė – dėl netinkamo investicijos atlikimo, VVĮ – dėl naujų projektų nutraukimo ir investicijų grąžinimo, valstybės biudžetas – dėl nesėkmingų investicijų, taip pat dėl to, kad gali tekti mokėti gana dideles palūkanas už neteisėtą valstybės pagalbą.
Koks galėtų būti sprendimas? Garantuoti, kad kiekviena investicija bus grindžiama ne tik politiniu noru, bet ir kriterijais, kuriuos suformulavo EK. Tik ar valstybės politiką VVĮ atžvilgiu reglamentuojantys teisės aktai tą užtikrina?
Gal verta apie tai diskutuoti ir įtraukti pareigą VVĮ kontroliuojančioms institucijoms atlikti išsamų kiekvienos investicijos ekonominį vertinimą pagal privataus investuotojo principą? Tai suteiktų saugumo – ir valstybės pagalbos požiūriu, ir viešojo turto naudojimo atžvilgiu.