Internetas lūžta nuo reklamų įsirengti savo saulės elektrines. Pasiūlymus vainikuoja „Ignitis“, kuris jau įsirengusiems elektrines siūlo dar papildomai nusipirkti ir dalį „nutolusio“ saulės parko. Lietuvoje jau pastatyta daugiau kaip 500 megavatų tokių elektrinių, o dabar paleista parama, kuri šitą galią iki metų galo potencialiai padvigubins. Taigi, kitąmet turėsime visą gigavatą saulės generacijos pajėgumų.
Siūlantys jums tapti „gaminančiais“ vartotojais tikina, kad ilgiau kaip 20 metų veiksianti elektrinė ant stogo atsipirks per 3–5 metus. Žadama vidutiniškai 25 proc. metinė grąža, nuotolinės elektrinės atsipirkimas žadamas kiek mažesnis – 15 proc.
Įsirengti 1 kilovato saulės elektrinę ant stogo jums kainuos nuo 1 iki 1,5 tūkst. eurų, valstybės parama yra apie 320 eurų už kilovatvalandę, taigi apie 25 proc. įrengimo kainos. Tai iš kur likę 75 proc. per ketverius metus? Logiškai turėtų būti iš generuojamos elektros pardavimo. Tokia elektrinė pagamins apie 1000 kilovatvalandžių per metus. Kadangi jos priežiūros sąnaudos yra minimalios, suma siekia iki 250 eurų per metus. Taigi, norėdami gauti 25 proc. grąžą, elektrą turėtumėte parduoti po 25 centus už kilovatvalandę.
Tačiau ne viskas taip paprasta. Iš tiesų pagal dabartinį reguliavimą jūs elektrą ne parduosite, o atiduosite „pasaugoti“ į tinklą. Ir pasiimsite, kai jums jos reikės. Tačiau yra viena problema. Saulės elektrinės daugiau kaip du trečdalius elektros gamina per penkis šilčiausius mėnesius. O tipinis buitinis elektros vartotojas suvartoja daugiausia per aštuonis šaltuosius mėnesius. Maža to, jūs gaminsite daugiausia vidurdienį, o vartosite ryte arba vakare, kai saulės nėra. Taigi, jūsų gamybos ir vartojimo profiliai visiškai nesutampa, todėl kažkas turi jums visą šitą nesutapimą padėti sutvarkyti.
Čia atsiranda „nepriklausomas“ tiekėjas, kuris yra valstybės įpareigotas jums šitą paslaugą suteikti. Tačiau elektros nepasaugosi, todėl ji perparduodama kitiems vartotojams arba parduodama biržoje. O kai jau pradedate vartoti – lygiai taip pat perka ją biržoje arba iš gamintojo, kad jums ją tiektų. Jeigu kainos skirtumas nedidelis, tiekėjui tai beveik nieko nekainuos. Tačiau kas nutiks, jei kainos skirtumas bus didžiulis?
Štai čia prieiname prie esmės. Paskutinėmis balandžio dienomis rinkoje nutiko įdomus dalykas – kainos vidurdienį pasidarė žemesnės už paprastai pigiausią elektrą naktimis. Elektra nekainuoja nė 4 centų už kilovatvalandę, o izoliuoto bandymo metu buvo išvis dalijama už dyką – saulės elektrinių generacijos pertekliaus, anot „Litgrid“, tiesiog nebuvo, kur dėti. Tuo tarpu ministro planuose dabartinį 500 megavatų pajėgumą kone padvigubinti. O jei dar prisidės komercinių vystytojų pajėgumai, galime pakankamai užtikrintai teigti, kad jau kitąmet gegužės–rugsėjo mėnesiais elektros kaina Lietuvoje saulėtomis dienomis bus artima nuliui. Tačiau šaltaisiais mėnesiais situaciją turėsime beveik tokią pačią, kokią turėjome 2021 metų žiemą: piko valandomis ta kaina gali būti 20–30 centų už kilovatvalandę – net ir dabar ji paprastai viršija 10 centų.
Esant tokiam scenarijui, jūsų grąžai iš pažiūros grėsmės lyg ir nėra – jūs gausite ekonominę naudą, kuri lygi 25 centams. Nors parduodate už 0, vartojate brangią pikinę elektrą taip pat už dyką – juk pasaugojote, o dabar – susigrąžinate. Bet „nepriklausomam“ tiekėjui tokia schema netinka, nes jis patiria nuostolį, lygų jūsų pelnui. Kadangi valstybė jam šito nuostolio nekompensuoja, „nepriklausomam“ tiekėjui iškils dilema: arba jums pakelti tiekimo maržą, kad pasidengtų nuostolis, arba tą nuostolį išdalyti visiems vartotojams, bendrai pabranginant tiekimą. Kaip manote, kurį variantą tiekėjas pasirinks? Pirmo varianto atveju, jūs netenkate žadėtos 25 proc. grąžos. Antru atveju, už jūsų grąžą mokės visi vartotojai, įskaitant iš dalies ir jus pačius. Kiek? Turint 1000 megavatų elektrinių ir joms gaminant 1 teravatvalandę, priklausomai nuo elektros kainų skirtumo suma gali siekti nuo 150 iki 300 milijonų eurų per metus. Jeigu tai nėra „gyvulių ūkis“, tai tuomet aš nežinau, kas yra.
Buvo galima daryti ir kitaip. Pasitelkę geriausias Europos šalių konkursų ir prijungimo sąlygų išdavimo praktikas, mes jau šiemet galėjome turėti 500–1000 MW komercinių vystytojų saulės parkų aktyvioje statybos fazėje. Tačiau Lietuvoje procesui buvo visiškai nepasiruošta, jį lydėjo nuolatinis nesusikalbėjimas tarp valdžios institucijų bei sąlygų kaitaliojimas. Dėl šio chaoso komercinių saulės parkų prijungimo sąlygos išduodamos tik dabar. Per tą laiką dėl „gaminančių“ vartotojų bumo rinkoje susidariusi padėtis visiškai pasikeitė.
Kiti pasakys, kad „gaminantys“ vartotojai atpigins elektrą ir iš kitų šaltinių rinkoje. Taip šia nauda galės naudotis verslas, kuriam elektra reikalinga ir dienomis. Tačiau panašų efektą kainoms galima buvo pasiekti ir su normaliai išvystytais komerciniais saulės generavimo pajėgumais. Juk didelis komercinis parkas kainuoja bent trečdaliu pigiau ir grąžos reikalavimai jam įprastai yra 5–7 proc. per metus. Kokybiško didelio ant žemės pastatyto saulės parko gaminamos energijos savikaina neviršytų 5 centų už kilovatvalandę, o konkurencija tarp žaidėjų tą kainą dar sumažintų. Ir vartotojams tai nebūtų kainavę nė cento, nes komercinis vystytojas viską darytų savo rizika.
Energetinė nepriklausomybė – strateginis Lietuvos tikslas jau daugiau kaip 30 metų. Atsinaujinanti energetika pagaliau leidžia pagrįstai tikėti šio tikslo pasiekiamumu. Tačiau negalima nepriklausomybės statyti ant kreivų pamatų, kuriant naujus „gyvulių ūkius“ Europos Sąjungos lėšomis. Nes turėsime subsidijomis apramstytą brangią, neefektyvią ir, blogiausia, toliau priklausomą nuo importo šalies energetiką, kurioje neliks vietos jokiems kitiems, išskyrus valstybės kontroliuojamus žaidėjus.